Pirmais metais galvojau, kad iššvaisčiau metus savo gyvenimo ir visiškai nieko neišmokau. Tiesa ta, kad dėstytojai seni – 60-80 metų, dėsto tą patį jau 50 metų (aišku, lietuviškai knygų mokymuisis vis dar nėra), realiai viską kopijuoji nuo senų darbų, pažymiai už įvairius darbus taip pat priklausydavo nuo dėstytojų nuotaikos. Kadangi yra kospektai visko ir pavyzdiniai darbai tai mokytis tikrai nesunku tik šiek tiek prasmės nesimato. Nebent labai stipri vidinė motyvacija ir tikslas jau yra darbas, o mokslai tik kažkas, kas suteiks tau diplomą… unsure emoticon Aišku, jei jauti malonumą skaitydama filosofinius veikalus – daug džiaugsmo teiks įvairūs pasirenkamieji dalykai. Jie sudaro pusę paskaitų. Nes, pavyzdžiui, tų paskaitų, kurių tikrai reikia psichologijai yra gal apie 40%, o dėl dėstytojų ir lėšų trūkumo, kad studentai neturėtų laisvų dienų laikas užkaišomas pasirenkamaisiais dalykais iš kitų fakultetų. LAbai trūksta praktikos ir realaus susidūrimo su psichologo darbu, kurios kiek žinau nemažai yra LEU (kurioj ir stipkė siekia 100-200e). Antrame kurse šiek tiek įdomiau, bet trečias ir vėl visiškas beviltiškumo debesis. Pats dėsytojas pirmos paskaitos metu antru sakiniu pasakė, kad tai, ką mokomės – niekada nepanaudosime gyvenime, anei darbe. BET VU kaip “prestižinis” universitetas orientuojasi į mokslą ir tyrimus (kas kad tai nenaudinga ir beprasmiška šituo užsiimti su bakalaurantais)
