Nors nestudijuoju psichologijos, bet pasireikšiu.
Ši specialybė buvo mano svajonė, tačiau nestojau dėl tuo metu buvusių reikalingų egzaminų su kuriais aš nedraugavau. Todėl esu pasirinkusi kitą kryptį.
Tačiau manau, kad psichologija perspektyvi specialybė jei pats žmogus yra perspektyvus. Dauguma įstoja į psichologiją, nes tiesiog tik įdomu arba patiems reikia pagalbos, šiose studijose vildamiesi sau padėt. Tikrai nuoširdžiai pasirengusių būti psichologais yra tik mažytė dalis, kurie savo noru ir pasiekia, ko siekia. Tikrai daugybę psichologijos studentų pažinojau ir pažįstu, teko ir su psichologijos studentų dėstytojais pakalbėt, turbūt iš to tokią nuomonę ir susidariau. Gal klystu, statistikos nevedu, bet faktas, kad psichologas turi būti tolerantiškas visomis prasmėmis, o man teko bendraut su psichologijos studente, kuri akivaizdžiai tyčiojasi iš kitų. Tai tik rodo, kad pati turi problemų. Tad, jei tikrai, tikrai, tikrai norit padėti žmonėms psichologiškai, jei matot, kad ir dabar turit tą “psichologo” gyslelę ir esat savų draugų išklausytojais (nes, kaip bebūtų gaila, vien noro neužtenka), stokit drąsiai ir siekit savo svajonių. Aš tikiuosi, kad ilgai nesigailėsiu, jog nepasirinkau šitos specialybės…
