Man tas pats irgi. Gal tik iki paauglystės jaučiausi kažkiek laiminga, o dabar – vis gilyn ir gilyn į šūdų duobę. Nesu laimingas žmogus, drąsiai galiu tai pasakyti. Jaučiu, kad man liūdna, man negera, draugų ir taip daug neturiu, o ir tie patys man kartoja, kad turėčiau šypsotis daugiau.
O kaip šypsotis, jei skauda širdį?
Sako, kad reikia išmokti džiaugtis mažais dalykais – o jei jie visiškai nedžiugina? Jei išvis net nematai tų gerų mažų dalykų? Man, pvz., pasaulis atrodo pilkas ir niūrus, nebent tik tais retais atvejais, kai išeini su draugais ar pan., tada gal kiek įdomiau pasidaro gyventi, o toliau – tau negera ir bloga. Fiziškai. Ypač dvasiškai. Ką tada? Priverstinai šypsotis? Nereikia itin didelio talento pamatyti skausmą už dirbtinės šypsenos, nes retas turi tokį talentą paslėpti gilią širdgėlą už feikinės šypsenos. Juk sako: “Šypsosi, bet akys liūdi”. Jei ir taip aišku, kad žmonės matys, kad esi vienišas ir liūdnas, kam dar apsimetinėti? Jei esi nelaimingas, embrace your unhappiness.
