Kiek man yra tekę bendrauti su vienuolėmis (ėjau sutvirtinimą Benediktinių vienuolyne Kaune) tai negaliu apibūdinti jų bendrai. Tos moterys visos labai skirtingos, ten taip pat būna apkalbų, gal net ir intrigų. Vienos jų labai kategoriškos, ant mūsų pykdavo, kad neinam į mišias ir t.t., o kitos į viską žiūrėdavo paprasčiau, net nenešiodavo to abito visada. Kad viena moteris yra vienuolė sužinojau tik metų gale galvojau, kad šiaip darbuotoja, nes visada būdavo paprastai apsirengusi, ji labai paprasta, su geru humoro jausmu, papasakodavo istorijų kaip ją giminių ir draugų baliuose kabina vyrai ir kai ji pasako, kad yra vienuolė kokia reakcija būna
O dienotvarkė jų visų labai skirtinga, nes vienos yra vyresnės, tos pagrinde visą dieną meldžias, sėdi mišiose, kitos jaunesnės, jos turi užsiėmimus su vaikais (priklausomai nuo to, kuriai parapijai priklauso vaikai, ten jie eina į komunijos arba sutvirtinimo pamokėles), organizuoja renginius, susitinka su kitais dvasininkais, rengia rekolekcijas, vyksta į piligrimines keliones.
Į celes nieko neįleidžia, gali ten eiti tik pati vienuolė arba jei būtinai reikia gydytojas arba kita vienuolė, kuri ją slaugo. Jaunesnės vienuolės padeda senoms, jas slaugo, padeda. Turi jos ir gerus mobiliuosius, laisvalaikio kambarius su kompiuteriais ir internetu, kai ėjau į sutvirtinimą ji mums fb grupę siųsdavo informaciją, video visokius, kviesdavo į renginius. Daug vienuolių turi darbus, viena dirba buhaltere, kita slauge Kauno klinikose. Tai va taip, paprasti žmonės juk Pvz soboro kunigas ir į festivalius važiuoja ir elektroninės muzikos klausosi, dauguma iš atsidavusių Dievui yra nuostabūs žmonės
