Padėkit rast eilėraštį..
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,
kažkada, kai mokiaus mokykloj, per etikos pamokas teko skaityt vieną eilėraštį. Pati nebeturiu galimybės nei nuvykt į biblioteką ar mokyklą kokią, nes nebegyvenu Lietuvoj.
Jeigu gerai pamenu eilėraštis buvo apie tūkstantį metų, ir dar tūkstantį metų – lyg tokius žodžius pamenu.. Kažkurio skyriaus pradžia..Seniai tai buvo, nebeturiu nei užraųy, nieko.
Jeigu kas nors turi šią knygą ir kada netingėtų ją perverst, gal galėtų įmest nuotrauką ar nuskenuotą tą eilėraštį.
O knyga, jei neklystu, tau ši:
Op!
Uo
*up
Up
op op
ačiūū
Up
Up
Upp
Op
Op
Up
Up
Up
Upp
Arba padėsiu, arba bent pakelsiu temą. Nei vienas iš tų? Baltakio tai visiška klasika
Baltakis, Algimantas. Akimirkos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1970.
NEI PER ANKSTI, NEI PER VĖLAI
Gimiau nei per anksti,
Nei per vėlai.
Gimiau pačiu laiku.
Vidužiemy.
Jei bučiau gimęs prieš tūkstantį metų, –
Negalėčiau sakyt,
Kad gimiau per anksti.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.
Tarp vergų visados atsiranda Spartakas.
Jei gimčiau po tūkstančio metų, –
Negalėčiau sakyt,
Kad gimiau per vėlai.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.
Niekados nebūna laisvės per daug.
Todėl mes neturime teisės sakyt:
Gimiau per anksti!
Ir neturime teisės sakyt:
Gimiau per vėlai!
Mes visados gimstam pačiu laiku.
Tik mirštame –
Ar tai būtą prieš tūkstantį metų –
Ar tai būtų po tūkstančio metų –
Mirštame visados ne laiku…
1968 m. gruodis
—————————
Alfonsas Nyka-Niliūnas
TŪKSTANTĮ METŲ
Laikas gimsta ir miršta
Tarp kas aš esu ir kur aš esu,
Atgimsta mirtyje ir vėl gyvena
Mirtim akimirkos ir skausmo
Lygybės lygtyse.
Todėl aš apsisprendžiau
Ieškoti savo paskirties
Ir rolės būtyje,
Pasikliaudamas susitikimų
Ir išsiskyrimų dialektikos
Ritmu, kuris yra
Niekada nesibaigiąs dialogas
Neišgirsima kalba:
Tūkstantį metų lauksiu
Sekančio ir paskutinio
Tavo žodžio.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
