Nenoriu būti savimi
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nuo pat mažens norėdavau būti tokia, kaip kitas žmogus. Vis klausinėdavau sesers, į ką aš panaši, sekdavau tuos žmones (žvaigždes, gal taip reikėtų sakyt, kad nepasirodyčiau pamišėlė, sekanti kaimynus ar pan.) ir vis dar pastebiu, kad viduje bandau lygiuotis į ką nors kitą. Nežinau, kodėl taip nenoriu būti savimi (gal nepasitikėjimas?), bet tai dalinai žlugdo mane, ypač karjeros atžvilgiu: vis peržvelgiu, kur ir ką dirba mano autoritetai ir galvoju, kad norėčiau tokio darbo (o tie darbai tokie skirtingi…), todėl iki dabar nežinau, kas man pačiai patinka, ko noriu. Apibendrinant: visiškai nepažįstu savęs. Gal kas nors jau perėjo panašią būseną? Gal turite patarimų, kaip gi pagaliau susipažinti su savimi? Būsiu dėkinga už bet kokį patarimą, patirties pasidalinimą. Žodžiu, už bet ką, kas galėtų padėti išbristi iš šito tamsaus miško ir pagaliau išvyksti saulę.
Patyriau aš tokią būseną. Viskas man pasibaigė valgymo sutrikimo centre.
Esate unikali, tik…
Mes turime pažadinti esminį gerumą savyje- kas yra vadinama mūsų “didesniu aš”, kas glūdi mumyse visuose. Jei norime įsimylėti save gyvenime, turime uoliai dirbti, išpažinti savo ” didesnį aš” savo kasdieniame gyvenime. Turime generuoti išmintį ir užuojautą besirūpinant kitais, kol mes atrasime save, po gabalėlį, ir tapsime žmogumi, kuriu labiausiai norime būti.
Kitaip tariant, jei mes norime patikti sau, turime pelnyti savo pagarbą. Laimei, tai darydami mums nereikia, kad mes tamptume neeilinio fizinis patrauklumo ar pasiekimų. Tai reikalauja tik kad tamptume žmogumi, neeilinio charakerio bruožų, tai, ką kiekvienas gali padaryti.
Pažinkime save per kitus.
@citrinairpipirai , pirmiausia užjaučiu dėl tokios baigties. Man toks scenarijus negresia, nes tai daugiau liečia ne išvaizdą, o charakterio savybes, pomėgius (“mėgsiu tai, ką mėgsta kiti, mano išsirinkti žmonės”). Jei ne paslaptis, ar susitvarkėte su savimi? Jei taip, tai kaip?
Truputį papildysiu savo situaciją: galbūt mane labiausiai žavi ne pats žmogus, bet jo džiaugsmas, meilė (darbui), mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Ir matydama tas emocijas nusprendžiu sekti to žmogaus pėdomis, kad irgi jausčiau tai, ką jaučia tie žmonės, todėl ir prarandu save, nes nebemoku klausytis savo vidinio balso, suvokti kas patiktų MAN, ko norėčiau AŠ.
Man tai, žinokite, palietė tiek charakterį, tiek išvaizdą. Norėdavau būti linksma kaip kiti, turėti tai, ką turi kiti – tiesiog nesijausti prastesnei. Taip laikas bėgo, pradėjau mesti svorį, galvojau gal tapsiu panašesne į mane supančias merginas, kurios yra gražios, sportuoja, yra visų mėgstamos. Labai savimi nepasitikėjau, neturėjau savo identiteto. Taip ir pradėjau lygiuotis į kitus. Svoris krito, o su juo krito ir mano tikrasis ,,aš”. Priėjau kritinę ribą, kai jau pati savyje nebesusivokiau, stengdamasi būti kažkuo kitu, praradau save. Na, kadangi mano kmi buvo 13.5, todėl atsiguliau į valgymo sutrikimo centrą, ten vyko įvairios terapijos, kurios ir padėjo man save pažinti, kas aš esu, ko noriu ir dėl ko buvau nelaiminga, kad panorau būti kažkuo ,,svetimu”. Kaip mes su merginomis, gulėjusiomis kartu, ir kalbėjome: kol nesiliausi žiūrėti į kitus ir lyginti save su kitais, tol ir nepasveiksi ir dar giliau klimpsi į savęs sumenkinimą. Todėl patariu visad kažką sprendžiant užsikimšti ausis, užmerkti akis ir išgirsti save: ko norite ir kas yra arčiau Jūsų širdies. Nebegalima gyventi kitų gyvenimų, kad ir kaip kartais tai būtų sunku.
@citrinairpipirai , labai nuoširdžiai dėkoju, kad pasidalinote savo patirtimi. Labai gera skaityti, žinant, kad buvote labai panašioje situacijoje. Dabar kilo mintis, kad galbūt nesąmoningai taip elgiuosi, nes niekada nebuvau ta, su kuria visi norėtų bendrauti, kurią visur kviestų ir sekimas kitų, jau pripažintų žmonių, pėdomis, atneštų ir man tą patį. Tik iš karto kilo klausimas: ar aš pati to noriu ir ar man to reikia. Na ir žinoma, neatmetu galimybės, kad tai kyla dėl noro jaustis laiminga taip, kaip jaučiasi tie kiti žmonės.
Apskritai, gal per daug sureikšminu karjeros svarbą gyvenime. Gal nebūtina dabar žinoti ko noriu (artimieji nepalengvina situacijos su klausimais “tai ką galvoji veikti po studijų?”) ir laikas viską sudėlios į savas vietas. Tiek daug visokių minčių galvoje, kaip musių spiečius, tačiau nė vienos negaliu pagauti. Bandau ir dienoraštį rašyti, kad tas mintis išgryninti, bet arba nemoku, arba tai tiesiog neveikia mano atveju.
Oi, kaip aš Jus suprantu tikriausiai gyvenime ir yra sunkiausia – būti savimi
Dėkoju už užuojautą ir gražius žodžius labai tikiuosi, kad pradėsite labiau savimi pasitikėti, nes manau, kad tai ir yra visų problemų šaltinis.
@citrinairpipirai , taip, dėl nepasitikėjimo visiškai sutinku, nes kone visada visos mintys susiveda į tą patį, nepasitikėjimo savimi, tašką. Tikiuosi Jūs nieko prieš, jei išsisaugosiu Jūsų postą, nes sunkiais momentais labai padeda skaitymas istorijų tų žmonių, kurie buvo ten pat ir patyrė tą patį
@elivka , ačiū už patarimus Apie vizitą pas psichologą mintis kirba jau kuris laikas. Tik vis sustabdo tokie klausimai: o ką aš jam pasakysiu? O jei nepadės? Ir dar milijonas kitų. Tačiau gal reikia pagaliau imti ir nueiti. O gal tiesiog trūksta kažkieno pripažinimo, kuris padėtų patikėt, kad galiu būti laiminga būdama savimi.
Manau, kad būtų labai didelis praradimas taip ir nugyventi šį gyvenimą sekant kitais ir domintis labiau kitais nei savimi ir savo norais.
Dėl psichologinės pagalbos tai ką aš žinau. Manau, kad tam tikrais klausimais gali padėti. O nuėjus tiesiog paprastai galima ir pasakyti tą patį ką ir čia parašei Žinoma, jei tikrai manai, kad tau jo reikia.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
