Man tai, žinokite, palietė tiek charakterį, tiek išvaizdą. Norėdavau būti linksma kaip kiti, turėti tai, ką turi kiti – tiesiog nesijausti prastesnei. Taip laikas bėgo, pradėjau mesti svorį, galvojau gal tapsiu panašesne į mane supančias merginas, kurios yra gražios, sportuoja, yra visų mėgstamos. Labai savimi nepasitikėjau, neturėjau savo identiteto. Taip ir pradėjau lygiuotis į kitus. Svoris krito, o su juo krito ir mano tikrasis ,,aš”. Priėjau kritinę ribą, kai jau pati savyje nebesusivokiau, stengdamasi būti kažkuo kitu, praradau save. Na, kadangi mano kmi buvo 13.5, todėl atsiguliau į valgymo sutrikimo centrą, ten vyko įvairios terapijos, kurios ir padėjo man save pažinti, kas aš esu, ko noriu ir dėl ko buvau nelaiminga, kad panorau būti kažkuo ,,svetimu”. Kaip mes su merginomis, gulėjusiomis kartu, ir kalbėjome: kol nesiliausi žiūrėti į kitus ir lyginti save su kitais, tol ir nepasveiksi ir dar giliau klimpsi į savęs sumenkinimą. Todėl patariu visad kažką sprendžiant užsikimšti ausis, užmerkti akis ir išgirsti save: ko norite ir kas yra arčiau Jūsų širdies. Nebegalima gyventi kitų gyvenimų, kad ir kaip kartais tai būtų sunku.
