Sveikos. Nežinau, ar verta buvo slėptis po anonimu, bet tebūnie- geriau, jei nežinosit, kuri čia verkšlena. Pastaraisiais mėnesiais esu pastoviai lūdna arba suirzus- nors aplinkiniams, kiek įmanoma, stengiuosi to nerodyti (esu iš tų žmonių, kurie, kad ir kokia šūdina jų savijauta bus, juoksis, laidys, juokelius ir pan.). Pradėsiu nuo to, kad mano gyvenime atsirado vaikinas- viskas gerai, jis myli mane, rūpinasi, rodo dėmesį, svajoja apie ateitį kartu. Bet aš nežinau, ar galėčiau ją įsivaizduoti su juo- jis neskaito knygų, nesupranta meno, nėra keliavęs, atrodo, kad ir ambicijų neturi kažko daugiau siekti- yra baigęs magistrą, bijo ieškotis darbo pagal specialybę, metus dirbu nekvalifikuotą darbą kartu su tėvu ir bijo jam pasakyti, kad nori išeiti. Jo tėvai daug geria, rūko (kaip ir jis pats), jis kartu su tėvais gyvena prastomis sąlygomis, kas reiškia, jog niekad nebūsiu pakviesta į svečius. Ir visa tai yra taip priešinga mano gyvenimui, kaip aš užaugau, kad man kartais būna baisu, jog jis mane stabdys. Aš noriu gerai baigti mokslus, noriu išvykti magistrą studijuoti į užsienį, ar bent jau į Vilnių, o jis nori likti Kaune…

Ieškau darbo ir nesėkmingai. Išsiuntinėjau per vasarą tikrai virš 100 CV, vienur kvietė į pokalbius, bet nenorėjau, kitur kvietė, buvau, bandžiausi, bet priėmė kitą kandidatę, kitur nuėjau į pokalbį, bet netenkino sąlygos… Pinigų gyvenimui reikia, bet nenoriu ir savęs dirbdama žaloti dar labiau (vakar sužinojau, kad turiu stuburo problemų). Rytoj einu į dar du darbo pokalbius, jau normalesnius, ir be galo bijau- kad mano išvaizda yra nereprezentatyvi (esu apkūnoka, aukšta, su gyjančia pūsleline) ir nesu pakankamai komunikabili, kitur- kad nemoku rusiškai ir kad nepriims vien dėl to, kad aš dar studijuoju (o meluoti, kad galiu nueiti tik į atsiskaitymus, nenoriu).

Kita bėda- mano išvaizda. Kiek kartų bandžiau pradėti sportuoti- užsidegus bėgiodavau, net kelis mėnesius ir sporto klubą lankiau. Maitinausi sveikai net kelias savaites. Bet vis suklumpu. Jau virš mėnesio sportinis outfit’as yra nenaudojamas, nors ir vežuosi namo, sveika mityba tęsiasi max.iki pietų ir vaikino žodžiai, kad “mylės mane visokią” neguodžia, nes blogis yra tame, kad aš jau bandžiau daug kartų ir suklupau, ir kaskart vėl pradėti yra vis sunkiau. Ypač, dar kai pamačiau pažįstamos nuotraukas, kuri iš drambliuko pavirto į gazelę per trumpą laiką- bėgioti pavasarį pradėjom daugmaž tuo pačiu laiku, aš mečiau, o ji dabar- beprotiškai graži.

Šitie dalykai yra vieni iš mano lūdesio priežasčių- kaskart vakare likusi viena nenoriu nieko, tik susisukt į guolį ir apsiverkt. Labai bijau neįgyvendinti savo ambicijų, likti vidutinybe su vidutinišku nuobodžiu gyvenimu. Nenoriu būti stora nelaiminga žmona gaminanti vyrui pietus, apsikarsčius vaikais, dirbantį nekvalifikuotą darbą, nekeliaujanti toliau akropolio ir sukanti galvą, kaip čia visai šeimai pavalgyt.

net nežinau, ko man reikėjo iš jūsų. Galbūt nieko, galbūt padrąsinimo. Tik neturėjau kam išsipasakoti. Jau keli mėnesiai, kaip ruošiuosi pas psichologę, bet labai bijau pirmojo vizito. Ir to, kad man geriau nepasidarys.