Ar dėl ko nors jaučiatės prastesnės prieš artimuosius?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos,ar dėl kokių nors priežasčių jaučiatės prastesnės prieš savo artimuosius (pvz esate letesnė,nesat tokios turtingos,kompleksai dėl išvaizdos ir t.t)? Ir kaip stengiatės su tuo kovoti,kad nesijaust prastesnėm už kitus?
Artimuosius tai cia seima? Ne, nesijauciu prastesne.
Ne
Ne. Tavo giminej gal daug jaunu/graziu/veikliu paneliu tavo amziaus?
oo taip, oo taip. Čia tema, kur turėčiau išsipergyventi Tuoj, sumigdau vaikus
Na nezinau, as tai kazkaip objektyviai matau tiek savo pranasumus, tiek trukumus, tai neisivaizduoju, kaip galima del kazko jaustis prasciau. Gal mano oda ne tokia lygi, bet mano grazesnes akys. Gal as nemoku tobulai sokti, bet turiu nuostabu balsa, tai kame bedos?
Manau, kad tiesiog reikia realiai suvokti savo trukumus ir privalumus ir jausiesi visiskai laimingas, nes pamatysi, kad ir kiti turi savus privalumus ir trukumus
Na man tai artimieji įvarę kompleksą dėl išvaizdos, tiksliau svorio, nors ir juokais, bet nepasirodė man juokinga ir likusi tokia nuoskauda
Aha, tai štai aš ir pasisakysiu. Žodžiu, kiek mane artimieji ėdė (tėvai, sesė) kad blablabla ką tu čia susidėjai su diedu, kuris normalaus darbo neturi, kaip tu gyvensi, ubagais išeisi… Ta prasme – jie visi to seno ”sukirpimo”, kad ”reikia valdišką darbą dirbt., turėt viršininką ant galvos, stabilią algą kas mėnesį”. Ir – ”kad vyras parneštų pinigus namo ir atiduotų žmonai”. Ok, surizikavau Mano vyriškis dirba sau, pradžia buvo sunki, bet meilė buvo begalinė ir dabar mėgaujamės rezultatais. Vyriškis ir man gerai paspardė į šikną, kad ir tu, motin, užsiimk savo verslu. Ir vėl prasidėjo iš mano artimųjų pusės – ”š.. bus, iš tavo verslo nieko gero, pamatysi, kaip keliais atšliauši pagalbos prašyt”. Nieko panašaus – gyvenu ir mėgaujuosi. Nesakau, kad uždirbu milijonus – pradžia irgi gan sunki, bet aš LAISVA, pošimts. Abu su vyru laisvi, abu galim planuoti atostogas, kada panorėję, abu norim-tingim, galim pasiimt išeiginę kada sumąstę ir nesijaust nė prieš nieką kalti… O artimieji vis dar trina rankas – o gal va pagaliau susimaus, gal galėsim pasakyt ”ar nesakiau, kad š… gausis”. Tikiuosi, nesulauks tos šventės
Mane visą gyvenimą mano šeimynėlė ėdė ir ėdė, vis bandydavo sudirbti. Kiek pamenu, nuo mažų dienų. Kokia aš buvau blogiausia, kaip aš nieko nepasieksiu – ko tik negirdėjau. Anksčiau baisiai nervindavausi dėl to, buvau susikompleksavus, o vėliau… Vėliau nusispjoviau į visas kalbas ir dariau savo. Ir esu jau nuveikus daugiau nei dauguma jų kartu sudėjus. O kad nervų sau nebesiėsti, su šeima (išskyrus mamą ir močiutę) neseniai nebebendrauti ėmiau ir visiškai nenoriu palaikyti ryšio, nes tiek sveikatos man jie yra sugadinę ir tiek ašarų buvo išlieta, kad baisu.
anonime, o kokia jūsų situacija?
smagu girdėt, kad ne aš viena tokia nepaklusni
galvojau, tik mane vieną čia tarkuoja. Ir vis būna – paskambina ir sako:”Blablabla, radau skelbimą, kad darbuotojų tenirten reikia”. Sakau, nu nereikia man kito darbo, aš gi DIIIIRBU Tai labai pyksta.
Jaučiuosi nesavarankiška, daug blogiau susigaudanti “gyvenimiškose situacijose”, nesuprantu dviprasmybių, užuominų, nerašytų taisyklių.
Oo, aš šviežiena čia, bet jau turiu ką pasipasakoti Taigi, esu pirmas vaikas iš dviejų, laimei jau užaugau, tuoj kelsiu sparnus Na o vaikystę, prisimenu gana šviesiai, iki kokių 8 metų. Įsivaizduokit: tėvas bando laimę užsienyje, mama visoms draugėms verkšlena kaip jam ten blogai, kad kažkoks darbdavys užsisėdęs, pinigų neatiduoda, sutikus kiekvieną pasakoją tą pačia istoriją. Aš nesuprasdama kame čia replės, kažkada žaisdama su drauge kieme pradėjau kalbėtis apie tai. Toji papasakojo savo mamai, jos mama dar kažkam, tada viskas nukeliavo per pažįstamus iki tėvo. Mama sužinojus viską, tėvui pasakė, kad tai aš, geroji dukrelė tokius pletkus leidžiu. Įsivazduokit mano šoką, kai mama nusiplovė ir apkaltino savo pačios vaiką. Negana to, dar prilupo taip kad nebuvo maža. Blogiausia, kad nuo tada manęs nekenčia, nuolat varo kompleksus, Niekada neleido kalbėti suaugusiųjų susibūrimuose, sėdėti prie stalo, visada liepdavo pasitenkinti tuo kas lieka, negalėjau elgtis kaip vaikas, reikšti savo nuomonės, buvau tildoma, kai norėjau kažką papasakoti, manęs niekada nebuvo atsiprašoma už ką nors, sakoma myliu. Dar ir šiandien man beveik neperka rūbų, reikalingų elementarių asmeninių daiktu. O kiek dar panašių kaltinimų buvau sulaukus galėčiau pasakot ir pasakot. To pasekoje esu kompleksų kratinys, nemoku bendrauti, ir t.t. ir panašiai
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
