Oo, aš šviežiena čia, bet jau turiu ką pasipasakoti Taigi, esu pirmas vaikas iš dviejų, laimei jau užaugau, tuoj kelsiu sparnus Na o vaikystę, prisimenu gana šviesiai, iki kokių 8 metų. Įsivaizduokit: tėvas bando laimę užsienyje, mama visoms draugėms verkšlena kaip jam ten blogai, kad kažkoks darbdavys užsisėdęs, pinigų neatiduoda, sutikus kiekvieną pasakoją tą pačia istoriją. Aš nesuprasdama kame čia replės, kažkada žaisdama su drauge kieme pradėjau kalbėtis apie tai. Toji papasakojo savo mamai, jos mama dar kažkam, tada viskas nukeliavo per pažįstamus iki tėvo. Mama sužinojus viską, tėvui pasakė, kad tai aš, geroji dukrelė tokius pletkus leidžiu. Įsivazduokit mano šoką, kai mama nusiplovė ir apkaltino savo pačios vaiką. Negana to, dar prilupo taip kad nebuvo maža. Blogiausia, kad nuo tada manęs nekenčia, nuolat varo kompleksus, Niekada neleido kalbėti suaugusiųjų susibūrimuose, sėdėti prie stalo, visada liepdavo pasitenkinti tuo kas lieka, negalėjau elgtis kaip vaikas, reikšti savo nuomonės, buvau tildoma, kai norėjau kažką papasakoti, manęs niekada nebuvo atsiprašoma už ką nors, sakoma myliu. Dar ir šiandien man beveik neperka rūbų, reikalingų elementarių asmeninių daiktu. O kiek dar panašių kaltinimų buvau sulaukus galėčiau pasakot ir pasakot. To pasekoje esu kompleksų kratinys, nemoku bendrauti, ir t.t. ir panašiai
