shit happens.

jei myli tai teks paleist. skauda, bet juk turėtum gerbti vaikino drąsą prisipažinti, jog nieko nebejaučia ir suprasti, kad jis galėjo tiesiog tave išduoti tam užsienyje per metus tūkstantį kartų, o pasielgė labai drąsiai ir garbingai.

jis tai pranešė telefonu, net nesugebėjo į akis pasakyti…o pasakė, kad susitiksim tik po savaitės….

Mane mano paauglystės meilė paliko po šešių metų draugystės, iš kurių paskutinius metus elgėsi šlykščiai. Paliko sms žinute. Raudojau per visus namus kaip vaikas, pasaulis rodos dužo į šipulius, buvo laabai sunku visus metus ir ne vienerius, bet nauja meilė viską sutaisė. Užjaučiu, buvau tavo kaily. Niekas nepadeda taip kaip laikas.. teks išgyvent šį etapą

Bent jau nuoširdus vaikinas ganėtinai.

Žinoma, kad skauda, bet tavo minėtas savęs žalojimas prie gero nenuves.

Bandyk užmigt. Rytoj prasiblaškyk, su draugais, draugėm pasibūk.

Turėk omeny, kad niekas gyvenime nenutinka be priežasties.

Nesižemink. Jei išėjo ir paliko,vadinasi,šis žmogus- ne Tavo.Sunku,bet gyvenimas tęsiasi.Ne Tu pirma,kurią paliko.Ne Tu paskutinė,kurią paliks. Dabar tik laikas viską užgydys.Turi padėti pati sau.Būk tvirta,užsiimk mėgiama veikla,prasiblaškyk.Dabar tikrai Tau sunku,bet patikėk,tai praeis.Laikykis

Na aš ir nesižeminu…neketinu nei rašyti, ištryniau kontaktus. Tiesiog tai nekeičia fakto, kaip skauda ir kad mano jausmai dar gyvi ir bus ilgai.

Viskas.Gyvenimas toks. Praeis.

Parašyk man i pm. Susiskambinsim,pakalbesim.

Sveikinu suradus naują džiaugsmą. O ar nebegalvoji apie senąjį? Nebejauti nieko? Nes man sunku įsivaizduoti, kad galima pamiršti žmogų, kuris tau gyvenime tokius svarbius dalykus suteikė. Nors norėčiau…

Puikiai tave suprantu ir tavo begalinį skausmą. Mane patį paliko po 5 metų draugystės, po visokiausių pažadų dėl ateities…gyvenimo…atrodė žemė slysta iš po kojų. Išeidama ji manyje paliko kažkokią tuštumą, tarsi išplėšė kažką. Pirmosios savaitės buvo tragiškos, maniau perdegsiu nuo to skausmo, o dar visokie košmarai. Viską dar pasunkino, kad ji man buvo pirmoji ir visa širdim tikėjausi, kad ir paskutinė. Kaip ir kažkas minėjo, reikia vadovautis ta mintim, jog jei myli – paleisk. Dabar jau praėjo šiek tiek daugiau nei 3 mėnesiai, stengiuosi blokuot kiekvieną net ir pačią menkiausia mintį apie ją, bet ko jau ko, sapnų betkokiu atveju neužblokuosi. Kadangi jau praėjo kažkiek laiko ir susitaikiau jog esu vienas, tas skausmas taip pat nebėra toks aštrus koks buvo. Tiesiog… tiesiog turi tai išgyvent… Tas skausmas gal virs net ir pykčiu, tačiau ir jį turi slopint, kadangi tas žmogus, kuris išėjo nėra kaltas jog nori jaustis laimingu… Nieko konkretaus gal patart ir negaliu, bet bandyk blokuot kiekvieną mintį, prisiminimą apie jį ir stenkis save nuteikinėt jog viskas bus geriau, net ir jei atrodys jog visas gyvenimas kažkoks tuščias. Kas be ko nebijok pasakotis, išliek savo jausmus artimiesiems, draugams ar net čia, tai padeda… Laikykis

Zinom ir mes kaip skauda sirdi…

Nieko nepadarysi, laikas gydo zaizdas. Laikykis

Patart nelabai yra ka. Viskas jau padaryta. Belieka Tau susitaikit su tuo. Kad ir kaip bebutu gaila ir sunku.