Kai maza buvau palaidojau bobute neverkiau, nes ka ta vaikas supras. Paskui jau gal ten 9kl palaidojau dieduka, Kai jau laidojau tada apsiverkiau.. Na skaudu buvo.

Ir kai gal 7kl buvau suni uzmigde nes pavaiksciot negalejo. Tada tai raudojau.. Baisiai.. Nezinau as tokia esu kad viska vidui as pasilieku..

Siaubingai raudojau kai mire mociute, senelis ir gera drauge. Po mociutes mirties praejo 8 metai, bet iki siol skauda ir prisiminus verkiu.

Pries 4 metus mire dede. Senelis mire kai buvau 7 metu. O teta mire pries du menesius. Visus dar iki siol atsimenu, o ypac teta kuri nesenai isejo…

Na as laidaidojau mama kai ma buvo 19. Pasidarbavo vezys per menesi.

Tad kai mirsta labai artimas zmogus niekad nesusitaikai su jo mirtim, tiesiog ismoksti gyvent be jo

pries penkis metus palaidojau teva (tada man buvo like 2menesiai iki 14gimtadienio). pasekmes buvo gan ziaurios. nes prisidejo ne tik pats faktas, kad nebeturiu tevo, bet ir kokiomis aplinkybemis viskas ivyko, kaip seima reagavo, su mokslais problemos atsirado ir t.t.. galiausiai viskas daejo iki to, kad 3metus sirgau sunkia depresijos forma, geriau vaistus ir pan. aciu dievui dabar jau jokiu vaistu nebereikia, pradedu tvarkytis su savimi, nors tebesilankau pas psichologe, bet apie teva vis dar negaliu kalbet be asaru vargu ar kadanors sis skausmas isnyks, gal tik aprims, bet neisnyks

brolis kai mirė, jam buvo 19 metų, man 14.. Jau 11 metų praėjo kai jo nėra, tačiau vis dar kasdien apie jį pagalvoju..Vakar kaip tik užėjo noras pažiūrėt vieno gimtadienio video, tai labai verkiau..O siaip tai ko gero, visos artimu zmoniu netektys yra be galo skaudžios.

Prieš du metus vasarą palaidojau tėvą. Buvom be galo artimi. Tada visą vasarą nėjau iš namų, realiai net nejudėjau, atsikeldavau tik pavalgyt truputį ir į toletą, labai skaudu buvo, nėjo susitaikyti išvis. Aišku, didžiausias gydytojas laikas. Bėgant laikui apsipranti, kad žmogaus nebėra, nors aš ir dabar dažnai prisiminus apsiverkiu, nes ilgesys spaudžia širdutę

Prieš 10 metų vaikelio netekau nėštumo metu. Ok, tebūnie – nėštumas dar nedidelis buvo,. bet mus siejo labai stiprus ryšys su ta mergyte.

Prieš 3,5 metų tėčio netekau. Negaliu susitaikyti. Nemoku pasakyti – ašarų išliejau tikrai nedaug, bet iki šiol lyg kažkokį pyktį jaučiu – kad išėjo, kad vos apie ligą sužinojęs rankas nuleido, kad paliko mus, vos gimus mano dukrai (po savaitės nuo gimimo). Tiesiog kažkaip smegeninė blokuoja tą faktą, kad jo nebėra.

Prieš 6 mėnesius mirė mano tėtis. Taip, sunku labai, visad kai prisimenu ašaros kaupiasi akyse, nors ko norėt, čia dar palyginti mažas laikas tarpas. O šiaip, visada stengiuosi kaip nors nukreipti mintis. Pirmą mėnesį negalėjau viena likt, nes puldavau beveik į isterija. Ir pasekmės nekokios. Maniau, kad po tokios netekties užsiauginsiu storą odą, bet pasidariau 10 kartų jautresnė, todėl nebūna dienų, kad būčiau geros nuotaikos, nes vis susinervinu dėl kokios nesąmones. :s

Geriausiai išgyventi padeda artimi žmonės. Kai turi su kuo pasidalinti skausmą nebūna taip sunku.