gyvenimas kartu su vaikinu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
po kiek laiko draugystės apsigyvenote kartu? nepadažnėjo konfliktų, neužplūdo rutina? draugystės pradžioje suokdavo, kaip faina būtų, kad atsikraustyčiau pas jį, bet jis kitame miesto gale gyvena, kur mano gyvenimas verda, ir šiaip nuo tėvų dar priklausoma, o reikėtų daugiau mokėti už nuomą, taigi ne variantas. Bet pasvajoju apie tai.
Apsigyvenom gal po puses metu, kartu jau virs 2 metu, ir 2 savaites kaip susituoke
Is tiesu neimanoma nuspet, ar bus gerai gyvent kartu, nes turi sutapt abieju poziuriai ir i tvarka namuose, ir i biudzeta seimos ir t.t. Zodziu, musu atveju, tai tapom tik artimesni kartu apsigyvene
O del rutinos, tai visur ji atsiranda, tik reikia jai nepasiduot. Nereikia sedet namuose ilindus i skirtingus kampus, o vis paivairint gyvenima. Mes siandien rutina sklaidem zvakiu sviesioj su braskem ir grietinele
Visaip gali nutikti kai apsigyvensit kartu. Vieniem gali but taip, o kitiem kitaip. Cia reikia tik abiem stengtis, kad nebutu rutinos, pykciu del nesamoniu ir pan. Aisku vaikina reik nuo pat pradziu pratinti prie tvarkos, kad nepriprastu prie aptarnavimo, o siaip manau viskas bus gerai
Na, mes abu gan panašūs tvarkos klausimu – nesame pedantai, bet mėgstame tvarką, tik jis jai palaikyti visiškai neturi laiko, todėl gyvena beveik apkasų stovyje, pas mane tvarkinga. Jei nakvoju pas jį, visada gamina man valgyti, būna paprašo, kad ką padaryčiau, pvz., bulves nuskusčiau, žodžiu, pasiskirstome užduotimis, kad greičiau būtų, aš lygiai taip pat, kažkaip niekad nemaniau, išvis gal kad santykių pradžia (pusė metų), bet viskas taip paprasta atrodo ir kad mes idealiai sutariame. Vienąkart buvo man pms’inis priepuolis tik per visą bendravimo istoriją, bet ir tai cirkas ten. Abu mėgstame išeiti kur, mieste pavalgyti, tikrai ne namisėdos, nors pvz renkamės geriau filmą namie su užkandžiais nei kokį klubą. Žodžiu, pasipasakojau čia nelabai į temą, bet man taip norėtųsi dažniau matytis. Atrodo, skalbčiau jam tuos rūbus, lyginčiau (neturi jis laiko), ir būtų vienas malonumas, bet turbūt čia labai idiliškai galvoju pamenu, su pirmu rimtu vaikinu (3 metus draugavom) po poros mėn vos ne kartu norėjom eiti gyventi, bet taip ir neišėjom ir ačiū d. nors kas ten žino, gal būtų kitaip viskas susiklostę.
Del to mastymo, kad skalbt ir lygint yra malonumas, tai neprasaunat
Man asmeniskai patinka. Skalbiu ir kojines, ir cepelinus verdu, ir po maudyniu palikta tvana vonioj tvarkau – ir man patinka
Nezinau, gal del to, kad esu tokia ”namine”, ir nieko nera man geriau uz savus namus, bet siaip ir nusiteikimas daug duoda
Siaip jei sutariat, pabunat kartu daugiau, nei isejimai i miesta, tai manau, galit ir mastyt apie kazka rimtesnio, svarbiausia tik noret
Dažniausiai praleidžiam savaitgalį non-stopu, buvo ir kelionę jau turėjome į kitą šalį, pavargę, irzlūs, bet vis tiek buvome labai laimingi kartu. Nors kai kažkada 5 dienas iš eilės daug laiko kartu praleidome, jau kažkaip norėjosi ir sau erdvės. bet kitą dieną vėl ilgesys (man). Aš daugiau laisvo laiko turiu, jis dirba daug, tai turbūt nelabai turi laiko svajoti ir ilgėtis manęs. žodžiu, dar pasvajosiu manau, susirasiu darbelį ir po kokių metų jau norėtųsi man kartu eiti gyventi, nežinau. Nors sako, kam čia jauni skudurus susimeta, gyvenkit kas sau, man tai norisi kaskart grįžti į jaukus namus pas mylimą žmogų. Aš ir šiaip gana subrendusi su šiuo klausimu, manau…
O kiek Jums, lily, ir Jūsų vaikinui buvo, kai kartu pradėjote gyventi? Mes dar tik 21 ir 22.
O man idomu ar apsigyvenus su vaikinu pamatai jo trukumus kuriu anksciau nepastebejei..ar cia geras zingsnis norint pamatyt ar visdelto tinkam vienad kitam ar ne..
Aš apsigyvenau su vaikinu po 1,5 metų draugystės, iki to santykiai buvo vos ne tobuli, o pragyvenus puse metų išsiskyrėm, pamačiau, kad ne mano žmogus ir visai mums nesiseka kartu gyventi.
Visi gi turime tų trūkumų Maniškis ne išimtis, bet ar čia meilės padariniai, bet patinka man jo trūkumai, o jeigu ne, pasišnekame ir sprendžiame problemą, jeigu įmanoma. Gulime kartais lovoje, vartomės, myluojamės ir taip miela iš jo išgirsti vis ‘įsivaizduok, o jeigu šitaip kas rytą… rojus” ))
Manau čia kaip kam.
Pas mus pradėjus gyvent kartu gan daug rutinos atsirado. Bet tvarkos požiūriu sutariam, kartu tvarkomės. Tik valgyt jis negamina, nebent sumuštinių vakarienei, koldūnus naminius jis gamina visda tešlą ir lipdo, nes aš neapsiemu, tingiu, o jis nori tai pats ir darosi O pradėjom rimtai gyvent kartu po 5 metų draugystės, o nakvot vienas pas kitą pradėjom po 2m draugystės, nes draugaut pradėjom 15m būdami.
Šiaip esu laiminga, kad kartu gyvenam, daug laiko kartu praleidžiam.
Jei jauti, kad ir tu būsi laiminga kartu apsigyvenus – pirmyn. Nepatiks, bet kada galėsi grįžti pas tėvus
Mes kartu apsigyvenom po 5metu draugystes, bet todel, kad draugaut pradejom labai jauni.. Gyvenam 4 metai kartu ir aisku, VISKO buna.. Zirziu ir del netvarkos ir del lekstes neplautos, bet tik nuo gyvenimo kartu esam kaip ir susitare, kad vienas kitam padedam.. jis ir sriuba gali isvirti ir tulika sutvarkyti, nera cia tik moters darbai.. Kas del rutinos, tai taip, ji atsiranda, bet reikia su ja kovot.. mes abu uzimti, dirbam, susitinkam namie vakarais, savaitgaliais visada kazka veikiam, varom su draugais y gamta, y kina ir t.t Kaip viena panele sake, as ir tokia naminuke.. man patinka jam pagamint maista, turet jaukius namus, ryte ilgiau pasivartyt lovoj ir t.t ) is tokiu mazu mazu smulkmeneliu susideda tas visas musu gyvenimas.. pati turi jausti esi tam naujam etapui pasiruosus ar ne, nes pradeje bendra buiti jau busit kaip kumstis, bendri namai, bendra lova, bendri vargai
Metu man 19 buvo, jam 23 apsigyvenus
As nesuprantu to smerkimo, kad ”oi cia jauni, nesubekit, spesit dar cia vienas kitam nusibost”. Absoliuti nesamone, per tiek laiko nenusibodom vienas kitam, negalim net nakties atskirai praleist, ir net nepanasu, kad tai bus artimiausiu metu. Nuosirdziai galiu pasakyt, kad esu labai laiminga budama su juo kasdien ir matydama ji visoki. Apsigyvenimas kartu buvo vienas is geriausiu gyvenimo sprendimu
Apsigyvenom po 2 ar 3 savaičių, ir jau gyvenam kartu 3 metai. Be abejo atsirado rutina, bet viską parodo tik laikas. Bet esu už tai, kad pirmiausia reikia kartu pagyventi, pažiūrėti kaip ta buitis dviese, o tik paskui visa kita.
O mes pradejom gyventi kartu po poros menesiu draugystes, jau gyvenam kartu pusmeti ir susipyke buvom tik karta zinau, kad labai anksti, bet, kad kol gyvenom atskirai, vos ne visas naktis kartu praleisdavom, tai kazkaip pagalvojom, kad nelabai kas pasikeis, nes ir indus plaudavau, ir valgyt darydavau. Tai siek tiek pasikeite, bet ne i bloga, viskas labai liux
Apsigyvenom is tikruju labai greit.. kazkur po 4-5 men. draugystes Gyvenam metus jau kartu. Aisku siek tiek daugiau pykciu atsirado, pradejom nesutart del kai kuriu buitiniu dalyku, tvarkos, bet viskas issprendziama, jei myli ir nori rast kompromisa
o siaip del rutinos, aisku ji visada atsiranda, bet gal mums jos kiek maziau, nes retai matomes, dazniausiai tik vakarais, o diena turim daug darbu, tai spejam labai pasiilgt vienas kito.. Aisku laisvesne diena stengiames kazka nuveikt dviese ar su draugais kazkur iseit, o ne sedet namie
apsigyvenom po 1,5metu draugystes kai isvariau studijuoti i jo miesta, man 19 jam buvo 24. esam labai panasus todel nesipykstam, na gal tik pabodo rutina. turim savo kambariukus tai jeigu kuris netvarkignas tai ne kito zmogaus beda. daugiau susitariam kas siandien isplaus indus, kas valgyt padarys, kas atskirau kas ka bendro.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
