Tyčiojasi? užeik.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Jeigu esi patyčių objektas. Žinau, kad skaudu, kaip gi nebus skaudu? Tačiau viską giliau apmąsčius, visai neskaudu. Patyčios yra liga ir problema tiems, kas taip daro. Besityčiojantys žmonės turi ir turės labai rimtų problemų, jeigu gyvens su tokiu pačiu požiūriu. Kad ir kaip sunku būtų, suprask, kad Tu neesi kalta dėl to, kas vyksta. Tie žmonės nežino kokia tu, tie žmones nežino ką išgyveni, tie žmonės tokie tušti, bejėgiai ir paviršutiniški, sugebantys matyti tik išorę. Nekaltink savęs. Eik savu keliu, turėk savo tikslus ir užsispyrimus, ir jų siek, nepaisyk kitų nuomonės. Žinau, kad sunku, visada būna. Bet patikėk, labai daug kas priklauso nuo Tavo ir tik nuo Tavo požiūrio. Praleisk pro akis visas patyčias, reguok šalčiau ir visada, visada – eik link savo tikslo. Kartu su meile sau ūgdyk savo geriausias savybes ir suprask – mokykla, universitetas ar dar kas, tai tik etapas, tai tik etapas, kuris greitai praeis ir užsimirš, ir užgrūdins Tave ateityje. Aš anksčiau galvojau, kad mano pradinė mokykla – tai visas pasaulis, kad tie žmonės bus su manimi visą laiką ir kad visada patirsiu tą patį kieme, tačiau dabar suprantu, kad tai tik mažytė salelė šitų beribių gyvenimo vandenų. Žmonės, kurie iš Tavęs tyčiojasi – menki, neklausyk menkų žmonių, klausyk SAVĘS ir būk savimi. Greit praplauksi šitą salelę ir pamatysi naujų, ryškių ir Taves vertų spalvų! Tik nenuleisk nosies! Mes su Tavim
Aš galiu iš tų, kurie tyčiojosi pusės pakalbėti. Ilgai netruko mano patyčios, buvau greitai mokyklos bendruomenės apraminta, bet papasakosiu.
Buvo dalykų (nesiplėsiu labai), kurie mane palaužė. Aš namų, kitoj aplinkoj buvau toks silpnas padaras, kad į mane galėjo visi kojas nusivalyti. Ir štai, mokykloj radau silpnesnę už save. Kaip gi nesinorės nors kartą gyvenime pasijusti stipriai. Nors kur nors. Štai kodėl tyčiojausi. Nes iš tiesų buvau silpnas padaras! Būtent, tyčiojasi silpni, gyvenimo nuskriausti padarai, o tas kas tai atlaiko nepalyginimai stipresnis yra. Nes pati dalyvavus esu abiejose pusėse..
Na ištikrųjų tai įrodo teiginį – tyčiojasi tik silpni žmonės. Ačiū už Jūsų atvirumą, nekiekvienas pripažintų ir pasipasakotų.
Aš vaikystėje buvau patyčių objektas, dabar žinau tik tai: vaiką kilnočiau iš mokyklos į mokyklą,jei taip reiktų,jei iš jo tyčiotųsi,mokyčiau nuo vaikystės protingai reaguoti į patyčias.
The end.
Autore, Jūs tikra šaunuolė, spaudžiu ranką Jums. Pati buvau ta, iš kurios visi tyčiojosi, buvo tikrai tikrai sunkus laikas, atrodė, kad niekada to nepakelsiu. O dėl ko tyčiojosi? Mokyklos aplinkoje buvau santūri, kiek keista mergaitė, turbūt dėl to visiems užkliūdavau. Daug sunkių išgyvenimų būta, kartais atrodydavo, kad išvis kokia prasmė man buvo gimti? Ir žinot, dabar, ištvėrus tokią sunkią “gyvenimo mokyklą”, jaučiuosi kur kas stipresnė. Tai, kažkuria prasme, išėjo į gerą, nes žinau, kad nevalia yra kitų skriausti, reikia kitiems padėti, reikia visus priimti tokius, kokie jie yra. To mokysiu ir savo vaikus, kai turėsiu
Na, o aš Jums spaudžiu ranką, kad teigiamai pažvelgėte į savo sunkaus laikotarpio padarinius, kad sugebėjote susidoroti, dar iš to pasimokyti ir tapti stipresne Linkiu, kad visur ir visada Jus priimtų už tokią, kokia esate
as irgi buvau ta is kurios tyciojosi,poto buvau ta kuri tyciojosi is kitu. tikrai tyciojasi tik silpni zmones! aciu dievui perejau i tokia mokykla kurioje visi buvo lygus!
tikrai labai svarbu susirasti tinkamą kompaniją, bendraminčius, kurie vertintų tave
Merginos, pakeliam temą, gal yra žmonių, kuriems svarbu šiuo momentu pamatyti mūsų mintis
Aš savo buvusioje mokykloje buvau žeminama, mušama, apspjaudoma, engiama, išstumta su apatiniais į koridorių… žodžiu… jau buvusioj kažkokioj temoj viską prirašiau, nenoriu kartotis tarsi ieškodama žmonių gailesčio ir palaikymo.
Tiesiog patarimą duosiu mergaitėms ir merginoms, kurios patiria patyčias: jei esat patyčių objektas, palikit tą vietą. Pereikit į kitą mokyklą, išsikraustykit or whatever. Galite bandyti kentėti tas patyčias – bet bus tik blogiau. Retas žmogus sugeba stovėti išdidžiai, kol ant jo galvos pilami šūdai. Ir dar mažiau žmonių sugeba atsikirsti atgal, kai visa grupė žmonių puola.
Sakoma, kad gyvenimas – kova. Taip, bet kovot su idiotais, kurie savo nepilnavertiškumo kompleksus bando užglaistyti svetimo žmogaus skausmu dėl patyčių, tai su tokiais kovot nereikia. Jie neverti nei dėmesio, nei ašarų, nei sugadintų nervų.
Tikrai, besityčiojantys žmonės neverti tų emocijų ir nervų, kurias sukelia kitiems, jie išvis nieko neverti.
op
Neskaiciau temos, bet tikrai atsisuka tiems besityciojantiems. . Mane 4klasei visa laika pravardziavo klasiokas. . Del svorio Verkdavau nuo jo patyciu. . Po mazdaug 8metu,susitikom Airijoj. . . Jis isimylejo mane. . . Lekdavo netgi nakti jei paskambindavau. . Su teveliu kalbejo mano,verke,kad nepristoju jo. . na o ir dbr, kazkaip netycia,nuo 74kg iki 52 sukudau. . . Puse pazystamu nesisveikina gatvei, nes neatpazysta
Lazda tų dviejų galų neturi. Tu pati gali būti ta lazda tiems, kurie iš tavęs tyčiojasi. Aš irgi patyriau patyčias mokykloje, dabar praėjus ne vieneriems metams tie patys klasiokai manęs bijo, gėdijasi, kai kurie išdrįsta pasisveikinti. Mokausi kitoje mokykloje. Iš pirmosios, kurioje iš manęs tyčiojosi, nepabėgau, iškenčiau visus tuos metus. Dabartinėje mokykloje beveik niekam neužkliūnu, bet jei vis dar kas nors išdrįsta man ką nors blogo pasakyti, iškart puolu į akis, nes niekas dabar manęs nebegali laikyti patyčių objektu, esu tam per stipri.
Tyčiojosi ar nesityčiojo pati nesuprantu Pasakydavo kokį ižeidžiantį žodį, pravardę, nekreipi dėmesio, nusijuoki, pristoja prie kito, kuris kreipia dėmesį, taip yra… Visi esame patyrę tas patyčias, tačiau mes nekreipėme dėmesio, net nelaikėm tuo patyčiomis, nuleisdavom juokais. O tie kas imdavo į galvą, prie tų ir pristoja. Žiauru matyti žmogų, iš kuriuo tyčiojasi, visada bandau užstot, na negražu taip, žemas lygis. Tu pristok prie stipresnių už save, jei nori savo galingumą įrodyt, o ne prie silpnesnių….
Pritariu @escada123 – reikia už save pastovėt. Iš manęs mokykloj bandė tyčiotis – mat esu neprigirdinti ir švepla. Bet aš kai buvau arši ir bjauraus būdo – tai net didžiausiam mokyklos “kietekui” kirsdavausi atgal ir nevengdavau spręst konfliktų kumščiais, tai kažkaip pabandė, pabandė ir nusibodo – nu koks įdomumas tyčiotis iš to, kuriam arba px, arba nuo kurio gauni per ausis? Jokio
Prisimenu, kai perėjau į kitą mokyklą – į vidurinę, nes aną padarė dešimtmete. Tai 11 klasėj buvo. Sėdim per kažkokią pamoką – rusų berods, ir čiūvas, toks trys metrai ant trijų ėmė ant manęs važiuot, kad girdi – gluša, apstumdom ar ką ten po pamokos. Tai aš kiek palaukus, iš spintos pasiėmiau biologijos knygą (tie, kas prieš 10 metų mokėsi, pamena turbūt, kokio dydžio tos biologijos knygos būdavo – didžiulės) ir ramiu snukiu einu į savo vietą, bet praeidama tam bernui su ta knyga tėškiau per galvą ir pareiškiau, kad girdi, esu ne tik gluša, bet ir psichė – taip, kad pasisaugok – Spėkit ar dar kada jis mane užkabino?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
