Buvau du kartus toj Taizė, grįščiau dar kartą, jei tik galėčiau ir planuoju per visą savo gyvenimą dar ne vieną kartą nuvykti. Pabuvus savaitę Taizė bendruomenėj pasijauti lyg tai būtų rojaus kampelis žemėje ne išoriškai, o morališkai. Tai yra vienas iš geriausių būtų pajusti ką reiškia gyventi bendruomenėje – su ja tu dirbi, su ja valgai, su ja meldiesi ir diskutuoji. Tiesa, turbūt tik Taizė aš dirbau su šypsena, nes darbas (kad ir tualetų šveitimas) yra dirbamas su gera nuotaika, dainomis ir juoku. Taip pat labai atpalaiduoja vakariniai pasisėdėjimai dainų ir šokių zonoj su 2 laipsnių alumi, o ką jau kalbėti apie tą bendrą giedojimą bažnyčioje, kai 5000 užsieniečių traukia lietuvišką giesmę trim balsais, o vienas iš jų esi tu… Susirinkimus grupelėse aš nelabai lankiau – vietoj to dažnai keliaudavome į šalia esantį miestuą Carmateną, taip pat buvom šalia esančiame dvare, lankydavom saulėgrąžų laukus, antrą kartą būnant lankiau bažnyčios chorą. Jaunesnėms ir laisvoms panelėms taip pat yra kur akis paganyti – daug portugalų, italų, ispanų, tai pirmą kartą atsimenu labai gražius nusikabinome ir tada atsirado dar ir pašėlęs vasaros romanas ;D Taizė taip pat yra vienas vienuolis, kuriam taip patiko lietuviai, jog per aštuonerius metus jis išmoko lietuvių kalbą, tad kiekvieną kartą daug bendraudavome su juo. Sustojimai nebūnant taizė pirmą kartą buvo Praha, Paryžius, Kliuni, Lionas, Monakas, Viena, o antrą kartą Karlovy Vary, Paryžius, Taizė, Kliuni, Amsterdamas, Haidės parkas.
