Labas,

Jau nuo pradinių klasių labai gerai sutariu su “Migle”. Paaugę, tėvelių abi vienodai buvom lepinamos. Reguliariai tėvai duodavo po porą šimtų kažką nusipirkt ir šmutkių ir panašiai. Žodžiu, mano ir Miglės finansinė padėtis buvo vienoda.

Baigus mokyklą, baigus studijas (studijavom skirtingus dalykus) aš gavau darbą pagal specialybę, o ji dar ieškosi. Be to, pati pažiūriu vis skelbimus ir numetu jai nuorodas, kad tik padėt kažkaip. Taigi, ir mūsų finansinė padėtis truputį skiriasi. Aš sau galiu leisti nusipirktinorimus drabužius, atomobilį.. O Miglė kol kas negali. Bet ji niekada neatsilieka, kažkaip jeigu aš visa naujai apsirengus, žiūrėk ir ji jau tuoj naujų rūbų turės. Nusipirkau automobilį prieš naujus metus už beveik 15 tūkstančių litų. Po poros mėnesių ji nusipirko labai panašų automobilį. Išsiklausinėjau, išsikalbėjom, ir ji pasipasakojo, kad tiesiog “nenoriu atsilikt…rūbams imiau kreditus, o automobiliui paskolą”. Mano galva, labai nelogiška neturint pinigų imti paskolą , kad gyventum prabangiau..

Nenoriu aš neprieš ją pasirodyt, nei ką. Niekad neiškeliu to, kad va aš tą nusipirkau ir aną… bet ją tai veda į skolų duobę. Ką reikėtų jai pasakyt besikalbant, kad ji susiprotėtų?????

Sakiau jai, kad atsiras geresnis darbelis ir galės sau leisti daug daugiau.. bet ji nori dabar.

Gal čia psichologo pagalbos jau reikėtų???