Kas Jus motyvuoja dirbti?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Padiskutuokime tema, kodėl Jūs dirbate ir kas Jus motyvuoja tai daryti? Ar dirbate vien dėl pinigų, ar dėl minties “o ką daugiau veikti gyvenime?”, ar esate iš tų laimingųjų, kurie/kurios dirba tikrai mėgiamą darbą ir taip realizuoja save?
Laimingųjų taip pat norėčiau paklausti, kaip atsidūrėte būtent toje vietoje, kurioje jaučiatės puikiai ir dirbate tikrai noriai? Ar siekėte tos darbo vietos tikslingai, ar atsidūrėte ten visai netyčia ir supratote, kad esate “savo rogėse”?
Na, o jei įdomu, kodėl man kyla šie klausimai, tai taip yra todėl, kad šiuo metu jaučiuosi beviltiškai, nes net neįsivaizduoju, kurioje srityje ir kokį darbą norėčiau dirbti… Matyt, ieškau motyvacijos čia. Esu neseniai pabaigusi studijas, turiu kelių metų darbo patirtį, kurią įgijau dirbdama darbus dėl pinigų. Dirbdama paskutinį darbą supratau, kad esu visiškai nelaiminga, keliuosi rytais vos ne su ašaromis akyse ir visai netobulėju bei nerealizuoju savęs, todėl išėjau. Bėda ta, kad man sunku susirasti darbą, kuris man būtų tikrai įdomus, nors kelis darbo pasiūlymus jau buvau gavusi ir jų atsisakiau. Šiandien visą dieną nerandu sau ramybės ir man vis kirba mintis, ką daryti su savo gyvenimu…
Kadangi esu dar tik pirmakurse,ir nesu is miesto,tik studijuoju viename is didziuju miestu,tai motyvuoja vien tai,jog nesinori gyventi is tevu,ir norisi tureti kuo greiciau darbo patirti,kurios bent kazkokios reikia norint isidarbinti kazkur rimciau su rimtesniu atlyginimu. Mano darbo ,,patirtis”prasidejo nuo skrajuciu dalinimo,vien tas atlyginimo gavimas ir zinojimas,kad pats savo rankomis uzsidirbai skatina toliau dirbti. Aisku ir logiska,jog senatveje,kuo maziau isdirbsi,tuo pensija bus labiau juokinga.. Aspektu kodel dirbti yra tikrai daug,aisku nezinau ka sakysiu,kai baigsiu studijas ir pan,bet kol kas toks mano nusistatymas
Ačiū už išsakytas mintis Būdama Jūsų amžiaus mąsčiau lygiai taip pat.
Būna dienų, kai tikrai nesinori keltis iš lovos ir važiuoti į tą prakeiktą darbą, Bet tada kas nors su plačia šypsena tau pasako “ačiū” ir tada jautiesi truputį geresniu žmogumi. Ir viskas stoja į savo vėžias.
Ar galėtumėte teigti, kad dirbate mėgiamą darbą ir realizuojate save?
Manau, kad taip. Yra ir blogų dalykų, bet šiame gyvenimo etape nieko nekeisčiau.
O jūs nemeskit darbo pasiūlymų net nepabandžiusi. Gal patiks? Išeiti visad spėsit.
Mintimis sugrįžk į vaikystę, pabandyk prisiminti kas tave tuo metu labiausiai džiugino, ką darydavai su užsidegimu. Kiekvienas žmogus turi didesnį ar mažesnį talentą, tik labai dažnai tie talentai užmiršti ir apdulkėję. Pabandyk iš naujo atrasti savo stipriąsias puses
Nors dirbu dar tik keli mėnesiai, bet keliuosi rytais noriai ir su šypsena (seniau maniau, kad esu pelėda)… Darbe sako turi tenkinti 3 dalykai: pats darbas (tai ką reikia daryti), kolegos ir atlygis. Mane tenkina pirmi du. Kolegos įvairaus amžiaus, bet labai faini. Darbas – įdomus. Pačiai iki randant darbą net depresija buvo užėmus nežinojau ką noriu dirbti…bet tada analizavau pažįstamų darbus, mintyse dėliojau pliusus minusus….tada išgryninau, kas šiuo metu noriu būti. Tiesa, bedirbant pradėjau galvoti, kad kito darbo ieškočiau tik vos vos kitokio bet gal stengiantis esamoje pozicijoje, pakilsiu karjeros laiptais iki tos vos vos kitokios pozicijos
Motyvuoja “pinigai”, gebėjimas save realizuoti, tobulėjimas. Dirbu mėgstamą darbą, kas rytą keliuosi lengvai, tik pradžioj buvo kiek streso, bet “apšilus” jis baigėsi. Kad gaučiau darbą reikėjo įdėti daug pastangų, skambučiai, emailai ir pan., savitaiga, teigiamos mintys ir viskas galiausiai pavyko. Sunku kažką patart žmogui, kuris nežino, ko nori, nes pačiam tokia problema nekilo.
Mane motyvuoja, jog reikia mokėt už mokslą ir visa kita Dirbu visiškai nemėgstamą darbą be jokių perspektyvų, bet kažkaip dzin nes ten susipažinau su daug šaunių žmonių, susiradau kelias artimesnes drauges, gerai sekasi derint su paskaitom… Bet vasara jau žadu trauktis ir pradėsiu ieškoti savęs rimčiau. Dirbu du metus jauD, o atėjau keliems mėnesiams.
Motyvuoja, kad galiu būti nepriklausoma nuo vyro ir užsidirbti pinigų. Bjauru klausyti,kai vyras kitų draugių klausia smulkmenų ką pirkai, kam ir dėl ko. Dirbu mėgstamą darbą, bent tokį turėjau pradžioje, bet dabar su metais daug kas keičiasi ir ne visada priklauso vien nuo tavo notų ir pastangų. bet namie sėdėti ir nieko neveikti nenorėčiau. nes manau degraduočiau nebendraudama su žmonėmis. Kad ir duotų kas atlyginimą už sėdėjimą, man reiktų bendravimo, nes tik taip tobulėji ir prapleti akiratį.
Šiuo metu studijuoju ir dirbu. Dirbu rūbų parduotuvėje. Darbas man patinka, nes visada domėjausi mada. Taip pat patinka ir bendrauti su pirkėjais, patinka ir kolegos ir atlyginimas. Viskas gerai, bet tokio darbo nenorėčiau dirbti baigus studijas. Kol studijuoju, tai šaunu padirbėti ir prisidurti prie kasdienių išlaidų ar pradėti taupyti ateičiai. Pabaigusi studijas norėčiau rasti darbą pagal specialybę. Mano studijos susijusios su administravimu. Kol kas pasirinktos specialybės studijos pateisino visus lūkesčius ir neteko nusivilti. O administravimo studijas pasirinkau, todėl, kad dar vaikystėje mane sužavėjo, tam tikrose įstaigose dirbančios pasitempusios, gražius kostiumėlius vilkinčios, malonios bei savo darbą išmanančios moterys. Vėliau pradėjau domėtis specialybėmis susijusiomis su administravimu, man tai pasidarė įdomu, todėl tokią specialybę ir pasirinkau studijuoti ir tikiuosi, kad pabaigusi studijas dirbsiu mėgstamą darbą.
Vis dar mokausi mokykloje ir dirbu kultūros namuose koncertmeistere myliu savo darbą, žinoma, didžiausias pliusas tas, kad užsidirbu pinigus sau, bet taip pat labai džiaugiuosi turėdama galimybę patirti, ką reiškia dirbti tiek asmeniškai, tiek kolektyve, manau, tai labai pravers ateityje esu jauniausia kolegų tarpe, bet bendraujant to skirtumo jau beveik ir nebesijaučia, puikiai sutariu ir randu bendrą kalbą su vyresniais žmonėmis. Jau teko prisidėti prie daugelio renginių organizavimo, užimti svečius. Labai džiaugiuosi, kad neatsisakiau pasiūlymo dirbti, nauda visapusiška
mane motyvuoja , tai kad as megstu pardavimu sriti ir bendravima su zmonemis , kad ir dirbu ilgas valandas vistiek nesiskundziu del to dienas praleidziu smagiai darbe turiu gera kolektyva ir auksine valdziai dar mane tas motyvuoja, kad darbe jauciuosi reikalinga, kaip darbuotoja ir vertinama taip pat ir kaip pardaveja vertinama , nes viena pirkejas , kaip supratau imones vadovas siule man pereit pas ji dirbti su pardavimais rimtais as jam neatsakiau y tai nieko tai sake grys atgal manes persiviliot pas save .
dar ir alga nesiskundziu kolkas geriau negul buvo. duok dieve visiems keltis y darba be kanciu
Nieks nemotyvuoja. Kol turiu pinigu dirbu, kad dirbt (i cv tureciau ka irasyt ). Mano darbas man nepatinka, nepatinka zmones ir nepatinka pardavimai, uzknisa praleist ten visa diena, na ne visa, dar grizus lieka apie 5h, bet jos yra niekas, nes jauciuos pavargus. Esu dirbus ir kitu darbu, lygiai tas pats, tik zmones ir pardavimai neerzino, nes nedirbau su jaisD Kiek save prisimenu darbas apskritai manes nezavejo, visada norejau dirbt tik 0,5 etato, kad liktu laiko man arba darbas namuose prie kompuko. P.S. taip, esu motyvuota kito ieskot. Deja, nesimeto kaip siuksles lauke.
O kas mane siaip motyvuotu dirbt. 1. Pinigai 2. Trumpos darbo valandos 3. Neerzinantis, normalus kolektyvas ir virsininkai (dar geriau – jo nebuvimas).
Dirbu uzsienyje fizini darba, nepatinka ir pavargus nuo jo. Bet reik issigyt nuosava busta, delto ir liejam prakaita cia ir nematom nei pramogu , nei kazko grazaus, tik darbas ir namai. Taupom centa prie cento.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
