Snekekit kuo dazniau su mama, ne apie blogus dalykus, o bandykit pajuokaut, prisimint kaip jums gera budavo kai kazka veikdavote. Juk turejo ji mama, bet dar turi brangius zmones kaip dukra, vyras… Reikia ja isjudinti kazkaip. Sako padeda labai gamta ir pomegiai. Pvz tapymas gydo siela girdejau, nupirkit visko ir sakykit – davai si savaitgali patapom ir kazkaip pameginkit suvilioti. Taip pat tinka visi jos jaunysteje megti pomegiai, kuriuos yra pamirsusi ir kurie galetu padeti atsigauti jos vidui. Labai uzjauciu jus autore… issivezkit dazniau i gamta, kad pabutu tarp medziu, grynam ore..
O beje skaiciau knygoje, jog depresija istinka, kai zmogus nebemato savo gyvenimo tikslo. Vienas daktaras isgyde moteri pridovanojes daug augalu augliuku ir vazoneliu bei zemes, liepe tai moteriai sodinti juos visus (Ju buvo desimtys) ir dovanoti kaimynams, giminems bei visiems zmonems. Ir stai atsiradus kad ir tokiam mazam gyvenimo tikslui, kaip gelyciu ugliuku dovanojimas visiems pazistamiems, ja prikele is depresijos. Taigi mnau reiktu jusu mamai irgi mazo, bet tikslo kazkokio. O tie vaistai kiek zinau tik trumpam prislopina, o sielos negydo kaipsakant
