Menininku kancios
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Manau ne viena aplanko nusivylimas ar noras buti pastebetam. Ar yra cia bendraminciu, kurie taip pat kankinasi? Atrodo tiesiog noriu uzsiimti savo mylima veikla ir negalvoti apie pragyvenima, bet nera taip lengva. Reikia dirbti, tai ka nemegsti, o jei nedirbsi, negyvensi..O ir menui, kurybai reikia nemazai laiko, kol viskas pradeda judeti i prieki..Taip ir gaunasi uzburtas ratas, turi kazka kita daryti, kad isgyventum…
Na, savęs toli gražu menininke nelaikau Bet mėgstu kurti, tai darydama – jaučiuosi tikrai laiminga. Taip pat studijuoju su menais susijusią specialybę, manau, kad nedirbsiu pagal ją, tačiau vistiek džiaugiuosi – įgijau žinių. Ir esu tokios nuomonės – darbas gali būti ir ne itin mėgstamas, tačiau svarbu bent laisvalaikiu užsiimti tuo, kas patinka
Menas yra šūdas. That’s all.
Studijavau operinį dainavimą Milane. Nesveikai daug laiko, darbo, pinigų, o net jei ir dainuoji tobulai niekam tai nerūpi jei nelipsi su kokiu dirigentu į lovą.
Iš meno duonos nevalgysi.
Kodel taip sakot? Na is tikro tinkamu metu tinkamoje vietoje atsiradus galima labai daug pasiekti manau. Bet kad daug daug darbo reikalauja tas tiesa. Bet man patinka. Tame ir esme, kad geriau visa diena dirbsiu prie to ka megstu, negu prie to ko nemegstu. Tik kaip islipti is to uzburto rato neisivaizduoju..
o ka baiget, ne menus? siaip, sulau apribot islaidas ir puse etato dirbt arba susirast darba, kur butu laisvo laiko, pvz budetojos, ar siaip kur tik reikalui pakviecia ir tada bus laiko daugiau kurybai.
Pazistamas dirba normalu darba pilnu etatu, mokosi menus ir dar parodas speja surengt
hm na as esu ta vadinamoji menininke, uzsiemu menu, specialybe susijusi su menu, bet ir su informacinemis technologijomis, tad gal ieskant darba neprasausiu.
Jeigu nori, parašyk man.
Su dirigentu į lovą? Bliam, net keistai kažkaip skamba.
Pažįstamas jausmas, tik, kad aš turbūt ryškiai jaunesnė už autorę.
Žinau, kad turiu talentą tam tikroj srity, visaip bandau išreikšt save, bet tas nepastebimumas, neįvertinimas to, ką darau, žudo.. Na, bet kad ir kaip būtų, mene save aš išreiškiu geriausiai, tad be jokios abejonės nenustosiu to daryti, vis turiu kruopelytę vilties, kad vieną dieną kažkas pastebės, tyčia ar netyčia, galbūt patiks, o tada ir prasidės mano sėkmė.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
