Ar patyrėt patyčias mokykloje?

Taip, nuolat pravardžiavo ir šaipėsi

taip, nes gyniau vaika is kurio tyciojosi,tai ant manes perejo, tada dar buvo klasioke ant manes supykus ir tyciojosi,nes jai patinkantis vaikinas parode man viena karta demesi (man jis nei patiko, nei su juo draugavom)…

Taip, nes buvau rami, tyli mergaite, kuri dar ir gerai mokesi, o kai pradejau stengtis, kad istociau i svajoniu specialybe, ir pasidariau pirmune, tai pasaipos pylesi kaip is gausybes rago.

Patyriau iš paralelinių klasių asmenų. Vėliau po 8 klasės priėjo nemažai naujų panų, tai tos irgi bandė šaipytis. Manau nuo tų laikų turiu baimę žmonėms.

Tyciojos, labai isgyvenau, buvau tylus vaikas, kentejau pazeminimus, skundimus mokytojams ir nebutu istoriju kurima apie mane, po to susivokiau, kad ne as problema, o jie. Atsirado stimulas buti geresnei nei jie, visapusiskai, atsirado stimulas mokytis, stoti, baigti ir susikurti gera gyvenima, kad sutikus juos, galeciau iskelus galva praeiti. Isties tai pakeite mane, tapau drasesne, mokanti pakovoti uz save, kolegijoje, veliau universiteta buvau grupes seniune, turejau daug draugiu ir nebuvo jokiu patyciu. Man suveike stimuliuojanciai, ka privalau siekti ir pasiekti daugiau nei jie. Dabar nebera to pykcio jiems ar dideles nuoskaudos, bet i klases susitikmus neinu, susibegu su keliomis klasiokemis tik atskirai. Kas kita kolegijos ir universiteto grupiu susitikimai, kol nesimokiau ten, netikejau, kad gali buti taip gerai grupeje.

taip patyriau , del to , kad gerai mokiausi. Tiesiog kitu priežasćiu nebuvo, iki šiol nesuprantu kodel iš manes tyčiojosi. Nebuvau nei baisi nei vargute.

Buvau labai tylus vaikas, bet manęs kažkodėl nekabino. Didesnė trauma iš šeimos, nes narcizė yra. Bet būdama klasėj mačiau daug patyčių kitų vaikų atžvilgiu. Ir kas keisčiausia, kad visada tai buvo merginos prieš kitas merginas ir jos buvo tikrai žiaurios. Du atvejai, kai tyčiojosi ir nebendravo, nes naujokės. Kita tapo sadistės auka, nes buvo stambi. Laimei ta stambi turėjopakankamai apsitikėjimo savim ir po kelių paskundimų mamai, pokalbių su muštukės mama prieš visą klasę, baigėsi nesamonės. Bet manau, traumos joms liko kažkokios.

Ne ir kai pagalvoji, tai labai keista. Esu gynus kitus, iš kurių tyčiojasi, bet ant manęs vis tiek nepersimetė. Buvau tylenė moksliukė. Bet duodavau nusirašyt be problemų, tai buvau visų mylima.
Pati atėjau iš šeimos, kur smurtas – norma. Tai jei kas ką pasakydavo į tą pusę, bandydavo užkabint, atsakydavau gana agresyviai (ne kumčiais, bet grubia kalba, grasinimu atgal ir pan.), manau tai sukūrė tam tikrą įvaizdį ir niekas nenorėjo „pabandyt“ ir pažiūrėt kas bus, jei rimtai mane užkabins. 5–6 kl. pakeitus mokyklą kažkokių pasikabinėjimų buvo, bet nieko rimto ir jie labai greitai dingo.
Kai dabar žiūriu atgal – tai keista, kad šitos dinamikos nė vienas mokytojas nepastebėjo ir nepradėjo aiškintis, kas mano šeimoj vyksta. Na, bet užaugau, išėjau, dabar kitokį gyvenimą kuriu ir savo tėvų metodų nė bendraujant, nė auklėjant vaikus netaikau.

Aš irgi duodavau nusirašyti, bet nepaisant to pravardžiuodavo ir pasišaipydavo