Turėjau gerą draugę, kuri duodavosi su beveik visais bernais, su kuriais ją supažindindavau. Galiausiai ji prasinešė su mano simpatija ir dar pradėjo kabint vieną vaikiną, kuris sakiau, kad patinka man (čia buvo skirtingu metu, jeigu ką, ne vienu metu abi šitas simpatijas turėjau). Nors baisiai pykau dėl to, būčiau atleidus. Bet ji pati nebenorėjo bendraut, nežinau kodėl. O bendravom keletą metų, kartu keliaudavom.
Dar turėjau neblogą draugą, su kuriuo leidau labai daug laiko, bet jis nustojo rodyt iniciatyvą bendraut, kai suprato, kad netraukiu jo kaip mergina (iš pradžių buvo simpatija). Galiausiai jis susirado kitą merginą ir nuo tada nebebendraujam Mielai pabendraučiau vėl, nes būdavo smagu, bet jei nenori, tai ką jau čia.
Dar šiandien nutrūko draugystė su vienu žmogum, kuris man buvo labai svarbus. Labai sudėtinga situacija, tai nenorėčiau detalizuot. Bet yra abiejų kaltės. Visgi iniciatyva iš jo pusės, aš norėjau likt draugais.
Tokiais atvejais pagalvoju, tai kam aš jiems buvau reikalinga? Vaikinai dažniausiai nori būt draugais, kol trauki juos kaip mergina, tikėdamiesi kažko daugiau (netaikau visiems atvejams, turiu draugų vaikinų, su kuriais bendrauju nemažai metų). Kodėl su ta drauge nutrūko bendravimas, iki šiol nesuprantu, nes, nors ji su manim kiauliškai elgėsi, o ne aš, aš būčiau bendravus toliau.
Apskritai aš pastaruoju metu nelabai susirandu naujų draugų, na pažįstamų – taip, bet juos ir laikau pažįstamais, kartais atsinaujina ryšiai su senais pažįstamais, tai juos vadinu draugais, bet nelaikau tokiais tikrais draugais, kuriems galėčiau išsikalbėt ir panašiai, jie greičiau žmonės, su kuriais smagu leisti laiką ir galima pasišnekėt apie šiokius tokius asmeniškumus, bet ne per daug.
Turiu keletą tikrų draugų, su kuriais jau daug metų kartu, jais pasitikiu ir žinau, kad nelaimėj vieni kitiems padėsim. Bet gaila dėl tų, su kuriais tikrai, atrodo, turėjom daug bendro, bet kažkodėl santykiai nutrūko
