(anonimas) (archyvas)
Kai užklausiau apie tas pažintis aš manau jis turėjo susivokti, kad man tai nepatinka…
aišku tiesiai šviesiai nesakiau , nes nesinori kelti kažkokio ultimatumo : aš arba pažintys nenoriu riboti laisvių, varžyti jo….
kartais atrodo nieko tokio, nebekreipiu dėmėsio, o kartais tokios liūdnos dienos būna, kad atrodo tuoj verkt pradėsiu dėl šitų nesąmonių
vat ir galvoju ką daryti…ar bandyti atitolti, kad susiprastų…bet gal tik blogiau bus? Ar gal pradėt juokauti ką nors dėl tų pažinčių, kad susivoktų… pvz: ,,aš važiuoju sportuoti, tu per tą laiką va pažintyse pasedėk, merginų paieškok kad nelūdėtum “
