Labas visoms. Istorija gan ilga todėl jos pasakoti nesiruošiu. Buvau beprotiškai įsimylėjusi. Tas žmogus man reiškė beveik viską. Sakydama beveik turiu omenyje, kad nepamiršau draugų, draugių, šeimos, bet pamiršau pačią save.. Palikus, įskaudinus tam žmogui , turėjau mokytis iš naujo save mylėti, didžiuotis savimi.. Bet žinot, aš tokia stipri dažnai būnu ir einu iškėlusi galvą, kad kartais sustoju nuo tuo ilgesio jausmo ir pradedu galvoti, kad nebesuprantu.. Ilgiuosi to jausmo, kai dėl žmogaus tą akimirką nori atiduoti viską ar to vienintelio žmogaus su kuriuo jutausi mylima moterimi.. Ir visas skausmas, kurį jaučiau po skyrybų tiesiog nublanksta.. Kaip kovojat su ilgesiu?.. Nes puikiai suprantu istorija baigta, laikas bėga, o aš nebegaliu stoviniuoti vietoj…