Esu visiškoj nežinomybėj, strese ir klausimų liūne. Turiu vaikiną, draugaujam ketvirtas mėnuo, neilgai, bet viskas pas mus rutuliojosi labai greitai. Problema ta, kad mes nesutariam, esam labai abu skirtingi. Aš švelni, jautri, pastovesnė, apgalvojanti ką sakau, o jis lekiantis, skubantis, keičiantis nuomonę, vieną minutę toks, kitą anoks, kartais mane tas labai trikdo. Bandžiau derintis prie jo tokio charakterio ir manau man išėjo, į jo poelgius, kurie šiaip man atrodo nesuprantami išmokau reaguot jo akimis ir viskas puiku, tik bėda ta, kad jis neišmoko reaguot į mano poreikius. Vieną dieną, mūsų santykiai auksiniai, kitą – skyrybų slenkstis. Aš jam išsipasakoju, kas man nepatinka jame, kad viskas ko noriu iš jo, švelnesnio gražesnio bendravimo, o jis nesupranta kur problema. Jis sako, kad mane myli, bet jau nebežino kaip man įtikt. Ir nesupranta, kad neprašau įtikt, prašau tik kad parodytų, kad esu jam reikalinga. Žodžiu jis sako, skirtis, tada nebus man taip blogai. Esmė tame, kad aš būčiau jau seniai jį palikus, bet tikrai myliu, ir man atrodo normalu, kad santykių spragas reikia taisyti, o ne tiesiog viską panaikinti. Žinau, kad ir jis daug nepasikeis, jei būsim kartu.

Mano klausimas toks, ar aš galbūt tikrai kažko per daug prisigalvoju? Ar jūsų vaikinai šneka su jumis šiurkščiai, kai jiems ne nuotaika?(nekalbu apie žeminimą), ar visada jaučiat jų meilę? Aš pasimetus, myliu, žinau, kad mane myli, bet tikriausiai ne tokiu būdu, kokiu norėčiau.