Plačiau panagrinėjus medžiotojų psichologiją, išryškėja keli faktai –
1) Tai žmonės, kurie jaučia malonumą žudydami;
2) Savo trofėjais didžiuojasi, šį hobį (žudymą) laiko dinastine, kilminga, aristokratiška veikla;
3) Patiria malonumą vykdydami patį žudymo procesą – tykodami, besiruošdami medžioklei, investuodami dideles sumas į inventorių, planuodami;
4) Akivaizdžiai džiaugiasi nugalėję silpnesnį padarą už save;
5) Teoriškai toks žudymas niekuo nesiskiria nuo tokio, jei pasiimtų šautuvą ir nušautų kačiuką ar šuniuką;
6) Aukai kritus, jaučia triumfo jausmą, pasididžiavimą, pripažinimą tarp bendraminčių;
7) Dangstosi argumentais, patys suvokdami, kad skleidžia dezinformaciją, bando save pateisinti prieš visuomenę. Natūraliai kyla klausimas – jei nieko blogo nedaro, kodėl taip aršiai visuomet teisinasi? ;
8) Malonumas žudant gyvūnus, skausmo sukėlimas silpnesniam už save yra vienas pagrindinių psichopatų bei sociopatų bruožų;
Aš, tiesą pasakius, nuo tokio žmogaus bėgčiau ir niekuomet nelaikyčiau prognozuojamu. Niekad nemaniau ir nemanysiu, kad toks žmogus gali būti geras. Greičiau jau žemas ir pasigailėtinas.
