Nesu nei prieš nei už medžioklę. Bet man įdomi nuomonė tų, kurios yra nusistačiusios prieš.
1) Tai žmonės, kurie jaučia malonumą žudydami;
2) Savo trofėjais didžiuojasi, šį hobį (žudymą) laiko dinastine, kilminga, aristokratiška veikla;
3) Patiria malonumą vykdydami patį žudymo procesą – tykodami, besiruošdami žvejybai, investuodami dideles sumas į inventorių, planuodami;
4) Akivaizdžiai džiaugiasi nugalėję silpnesnį padarą už save;
5) Teoriškai toks žudymas niekuo nesiskiria nuo tokio, jei pasiimtų meškerę ir sužvejotų akvariume auksinę žuvelę ar gaidelį;
6) Aukai užkibus, jaučia triumfo jausmą, pasididžiavimą, pripažinimą tarp bendraminčių;
Pakeičiau tik kelis žodžius, sakykit, mielosios, o kaip yra su žvejais? Jie tikriausiai irgi turi psichologinių problemų? Juk jie tokie patys žudikai kaip ir medžiotojai ar ne? O dar jeigu žvejoja ant slieko??? Tai jau -2 givybės. Juk žuvys taip pat turi dvi akis, širdį, skrandį, kepenis, jų kraujas raudonas ir pan. Skirtumai tik tie, jog jos neišbėgs tau ant kelio ir nesudaužys tavo automobilio ir/arba neužmus tavęs, žuvys ne žinduoliai na ir kiti savaime suprantami skirtumai. Bet tai juk nesuteikia teises atimti gyvybės niekuo neprasikaltusiam ešeriui, karpiui, unguriui… Čia niekam neteikiu asmeniškai, bet man įdomi tų didžiųjų miško gyvūnų mylėtojų nuomonė. Ar jūs užiimate diskriminacija? Kodėl per Kūčias valgote tešloje keptą karpį? Juk jūs jį nusipirkote tai gyvą….
