Sveika. Mano situacija buvo lygiai tokia pati. Išbendravom, išbuvom kartu pusantrų metų. Plius minus. Na ir kuo toliau tuo apatiškesnis maniškis darės. Per paskutinį pasimatymą kai buvome kine, aš ten vos ne ant jo išsiraičiau gulėt. Nu visad taip darydavau, o jis taip, netyčia, matosi, kad nenorėdamas, bet pasipurtė. Supratau, kad jau vyksta fiziškas atstūmimas. Bevažiuojant namo, gavau mamos žinutę, parašiau, kad esu su juo ir jam leptelėjau, kad jiems būtų laikas susipažint. Jis nieko neatsakė. Kai parvežė namo ir atsisveikinant pabučiavau, jis staigiai atitraukė mane ir pasakė, vėluoju į darbą. Taip pradėjo kilt įtarimai, kad kažkas ne taip. Nors faktiškai viskas buvo gerai. Po to visą savaitę vis mažiau susirašėm, o jei susirašydavom, tai tas bendravimas buvo lyg iš reikalo. Neiškenčiau, puoliau į isteriją ir parašiau, kad jei ketina toks apatiškas būt ir toliau, tegul bent daiktų atvažiuoja pasiimt. Ir ką.. Jis daugiau man niekad neatrašė, neparašė, daugiau niekad nebeatvažiavo. Paskutinį kartą jį mačiau prieš tris mėnesius.
