Aš turėjau šią problemą, kai būdavau įkalusi – pasakydavau kažką, be ko, mano nuomone, būčiau apsiėjusi. Tai ne didelės paslaptys, verčiau kažkokios smulkmenos, kurių klausantysis gal net ir neprisimintų, o mane erzindavo labai žinant, kad tokias smulkmenėles laikiau ant liežuvio galo. Tiesiog dabar, prieš pasakant kažką, pagalvoju, ar verta… Ne visada pasiteisina, bet 50 procentų kartų suprantu, kad jei jau taip pagalvojau, vadinasi, tikrai neverta
O šiaip pažįstu tokių žmonių, kurie visada pasakoja viską. O kai tu nuoširdžiai pasakai “man jau nusibodo klausyti, gal gali vesti istoriją link esmės (nes visada dar būna šimtai šalutinių istorijų, kurios absoliučiai nesusijusios su pirmine ir yra debiliškos, svarbios tik tam pačiam žmogui), tai kartais yra atsakoma “nu palauk, aš labai noriu pasipasakoti”. Tai gaunasi, kad nelabai svarbu, ar klausytojas yra, ar ne, svarbu paplepėt.
