aš irgi tokios neturiu… nežinau, gal ir manyje problemos, o gal žmonės jau atbukę nuo draugysčių. ai mano vaikinas mano geriausias draugas, to matyt man ir pakanka

as irgi niekada neturejau geriausios drauges. ir neprireike. taip, draugiu turiu nemazai, bet nei viena nepasitikiu tiek, kiek savo seima ir antra puse. na is dalies man mama kaip geriausia drauge daugumoj temu. o siaip, atviriausiai galu sneketis su antra puse. kazkaip pelne jis mano pasitikejima, net temu apie menesines ir rubus jis nesibaido, labai vertina tai

Geriausia draugė buvo melagė, po jos aš moteriškom draugystėm nebetikiu.

Nežinau kaip yra Tavo atveju, bet mane atbaido žmonės, kurie turi labai kategorišką nuomonę apie daugelį dalykų (t.y. jiems tik viskas arba juoda, arba balta), mėgsta nuolat apkalbinėt kitus, yra perdėtai tiesmuki. Nesakau, kad tiesa yra blogai, bet glumina, jei, pvz., ima ir rėžia: “kaip baisiai atrodai”, “kodėl tu toks storas/plonas ir pan.”, “šiandien spuogas išdygo ant užpakalio, todėl esu blogos nuotaikos” ir t.t.

Anonimas, būkim draugėm!

Didelis negatyvas iš tiesų atbaido. Pati pagalvok – su draugais, žinoma, norisi dalintis viskuo – ir džiaugsmais, ir liūdnais dalykais, tačiau, jei žmogus tik nuolat skundžiasi, dejuoja arba ant visų “varo”, kiek malonu su tokiu bendrauti? Mes dauguma turime bėdų, ligų, nutinka nelaimių ar nesėkmių, bet tenka kažkaip išgyventi. Tai nereiškia, kad reikia būti nuolat išsišiepusiai, ypač, jei yra sunku, bet reikia pasistengti susitikus pabūti su kitu žmogum nekalbėti vien tik apie blogus dalykus. Galų gale labai svarbu ir kitą išklaussyti, kai jam sekasi, gal ir jį kažkas kamuoja, o gal atvirkščiai – kažkas džiugaus nutiko, žmogus nori pasidžiaugti, pasidalinti ir išgirdęs nuolatinius skundus tik pasijunta kaltas, kad jam sekasi. Na, čia tik toks pavyzdys. Šiaip su artimais, daug metų pažįstamais draugais esame atviresni ir leidžiam sau daugiau, jei draugė “šviežia”, geriau jos neužkrauti visomis savo problemomis ar apkalbomis kokie visi kiti blogi (nes ji galvos, kad už akių ir apie ją gali taip atsiliepti).

turejau geriausia drauge,bet turbut kazkokiu metu kiekviena suaugom ir pradejom eiti kiekviena savo keliu, bet iki siol bendraujam karts nuo karto. Po univero liko viena drauge, po isejimo is darbo liko dar viena ir dar turiu sese,kuri yra viena geriausiu draugiu, kuria pasitikiu labiausiai. Man atrodo, kad kuo vyresne tampi, tuo sunkiau susirasti drauge.

Taip, tiesa, kuo toliau į metelius, tuo sunkiau su draugėmis.

Sunku prisileisti žmones, kai patiri to, ko mažiausiai tikiesi. Bet viskas juk pamokos…

Reikia mokėti sau būti geriausia drauge.

Pažįstamų susirasti nesunku, o susigyventi su žmogumi taip, kad jį galėtum pavadinti savo draugu (ir kad jis pavadintų Tave draugu) yra jau sunkiau. Čia panašu, kaip susirasti antrą pusę Vieni draugai būna labai panašūs į mus – t.y. turi tokius pačius pomėgius, yra bendraamžiai, lankosi tokiose pačiose vietose ir pan. Kiti gali būti tarsi mūsų priešingybės, bet mus papildo neturimomis savybėmis, o mes papildome juos. Aš turiu skirtingo charakterio draugių ir įvairaus amžiaus (nuo 18 m. vyresnių iki 10 metų jaunesnių), bet mano geriausia draugė yra nuo studijų laikų, kai kartu mokėmės, mėgom tuos pačius filmus, knygas, parodas, šokti, pasibastyt po miestą ir t.t. Kitą, dabar jau 11 metų labai gerą draugę, kurios ir vaikučio krikšto mama esu, sutikau visai atsitiktinai. Sužinojau, kad vieno gero pažįstamo žmona guli ligoninėje Vilniuje (jie gyveno kitame mieste). Pagalvojau, kad ji čia nieko nepažįsta ir jaučiasi vieniša. Aplankiau, pasikalbėjome, pasikeitėm telefonais. Pradėjom po truputį bendrauti ir labai susidraugavome. Šįmet net ir dirbti kartu pradėjome

Savo drauges (negėda pasakyti), labai myliu ir negaila man nei pirkinio joms kokio (kai pamatau kažką gražaus), ir džiaugiuosi kai joms sekasi, ir liūdžiu, jei nesiseka, galiu ir naktį nulėkt jei reikalas yra

As taip pat neturiu, neneigsiu tikrai truksta moteriskos kompanijos nes tik su vaikinu leidziu laika…. 🙂

Nėra už ką. Patarti lengva, o įgyvendinti sunku Bet pabandyk pradžiai susilaikyti ir labiau patylėti apie save, o daugiau pasiklausyti kitų – išgirsti ką nori papasakoti. Neskubėk įterpt savo nuomonės arba komentaro “o man tai buvo va kaip…” arba “vis tiek nieko nesigaus…”, “aha, ir aš žiauriai pavargau/sergu/man irgi bloga diena”. Jei kažkas kažkuo džiaugiasi ar giriasi, pasistenk įsivaizduoti save to žmogaus vietoje, pasidžiaugti už jį. Gal tuo pačiu ir pas save kažką gero pamatysi. Arba, jei kažkas dėl ko nors burba ir pyksta, pasidžiauk (savo viduje), kad Tau dėl to nereikia sukti galvos, nes viskas gerai. Jei kažkam labai liūdna, pagalvok, gal galėtum kažkuo paremti, pvz., pasiūlyt arbatos/šokolado/padaryt kokią nedidelę paslaugėlę (gal kokią nedidelę užduotį atlikti, jei tai bendradarbė), tai ir pati kitą kartą gali sulaukti to paties. Draugystė kartu ir savotiški nedideli mainai (žinoma, nereikia pradėti skaičiuoti kiek padarei dėl draugės ar kiek ji padarė/nepadarė), bet… visiems patinka kai juos prisimena, jais rūpinasi, žino svarbius įvykius ir pan. Juk jai nuoširdžiai su žmogum kažkuo daliniesi, tai tikiesi, kad jis tai prisimins, nereikės dešimt kartų priminti savo gimtadienio ar vaikino vardo ir pan. Taip pat (jei mėgsti paliežuvaut) pasistenk neaptarinėti su kitais žmonėmis tos, kurią norėtum matyti savo drauge, nesidalink smulkmenomis apie jos gyvenimą, kurios gal ir gali pasirodyti nekaltos, bet gal jai svarbios. Tarkim, ji serga/turi naują vaikiną ar pan. – gal nėra pasirengusi dalintis tuo su visais ir pasipasakojo tik Tau, nes pasitiki.