Kartu buvome 7 metus, taciau dar kelis menesius pries issiskyrima jauciau, kad viskam atejo galas. Pykomes labai daznai ir del nieko, mano vaikinui visai nerupejo, kad as pykstu, kad jis daro kazka blogai. Jo nuomone, as visada ir del visko buvau kalta. Is pradziu taip ir galvojau, kad gal as kazka blogai darau, bet kai jis prie draugu pareiske, kad man niekada uz nieka nepasakys aciu, tada jis nuzude dar ta mazyte dali meiles, kuri buvo likusi tuomet jis isvaziavo i uzsieni ir as supratau kaip man gerai be jo ir pasiuliau skyrybas. Zinau, gali atrodyti kvaila, kad vaikinas isvaziuoja, o as jau puolu skirtis, taciau tas jo isvaziavimas buvo kaip zenklas, kad viskas gali buti geriau. Jis prisiekinejo meile, atsiprasinejo, bet as jau pati nieko su savim nebegalejau padaryt, meile paprasciausiai numire… dabar jau beveik metai, kai as issiskyrus, manau, tai buvo vienas geriausiu dalyku, nes supratau, kad viskas gali but kiek kitaip ir kokia as kvaila buvau, tikedamasi, kad jis pasikeis. Is viso to pasimokiau, kad zmones nesikeicia, vasara kelis kartus buvome susitik, tikejausi, kad gal atgims ta didele meile, bet nieko, tik dar labiau supratau, kad zmogus yra toks, koks yra ir mazai kuo jis gali pasikeist ) manau, kad reikia gelbeti santykius kiek imanoma, taciau jau jei pati supranti, kad meiles nebeliko, tai kazin ar pavyks kazka padaryti. Sekmes Jums ir nedarykite skubotu isvadu )
