Labai panasiai man buvo. Virs 3 metu buvom kartu, susizadeje beveik 2 metus, tik gaila, kad nebuvo galimybes kartu pagyvent. Neseniai jo draugas priverte ji prisipazinti, kad pries 2 metus permiegojo su kita. Jis neatsiprasinejo, tik pasake, kad buvo gerai su ja. Nezinojau kaip reaguoti, o draugas pasake, kad cia buvo kaip atranka. Na nuklydo vaikinukas, bet mane galiausiai pasirinko. Bandziau save raminti, kad tai buvo seniai, bet kartais priekaistaudavau. Ir ka jus galvojat kaip mums baigesi? O gi viena vakara sulaukiau zinutes, kad jis i kita isimylejo. Ziauriai iskaudino taip pasielges. As ketinau pas ji apsigyvent, kalbejom apie vestuves, norejom vaiko, o jis kita atsivede i namus. Tikiuosi, kad jums taip neatsitiks.
O del atleidimo, tai visada pati sau sakiau, kad neistikimybe nepateisinama ir negalima to atleisti. Bet kai pati nuosirdziai mylejau ir be to zmogaus neisivaizdavau savo gyvenimo, tai bandziau susitaikyti. Klausiau patarimo kaip pasielgti tokiu atveju pas viena drauga, tai jis pats pripazino, kad vaikinams atleidimas yra kaip zalia sviesa ir toliau su kitom susidet, o merginos, kurios rupi ir neatleidzia tokiu dalyku privercia susimastyt ir kentet ir pasikeisti. Zinoma, kiekvienas atvejis yra individualus. Jei vaikinas tikrai gailisi ir myli, tai viskas turi buti gerai
