As isvis nieko nesiaiskinau kol netruko kantrybe, bandziau rast proga pasakyt jam ramei, kad jau per daug, bet jis vis buvo prisisliejas prie kitu ir niekaip neisejo.
Zinau, kad atrodziau nekaip ir buvo labai pikta, kad jis mane pastate i tokia situacija, nemegstu kai taip buna, pati is savo puses turiu draugu, esu linksma, o pasirodziau kaip kokia “nelaiminga, prisisliejus antra puse”, visi gal galvojo, kad vaziavau kartu, kad priziuret ji, bet niekada nepriestarauju, kad jis vaziuotu kur vienas, siuliau jam vienam vaziuot, jis reikalavo vaziuot kartu. Mano nuomone jo pareiga buvo bent supazindint mane su nepazistamais zmonemis. :/
As visuomet supazindinu, o jeigu matau, kad nesirisa pokalbis dar ir pati isikisu, prakalbinu, stengiuos, kad jis jaustusi gerai svetimoj kompanijoj.
Pazistu visus jo draugus, kurios labai myliu, daznai bendraujam su jo vyresniais broliais, kai jiem reik pagalbos net man paskambina, nes labai geri santykiai yra. Visus labai myliu. Bet cia nauji draugai su kuriais susipazino univere, as nei vieno is ju nepazistu. Jeigu supazindintu su mielu noriu bendrauciau, labai megstu kazkur iseit su daug zmoniu, kazka veikti, man tai labai patinka, nesu pikta “boba” uzsidariusi namie, kazkokia bambekle kokia pasirodziau. Visuomet tyliu iki paskutines minutes, bet si kart mane visiskai isvede is kantrybes, jau nebegalejau susilaikyt.
As jau zadejau skambint draugei, kuri gyvena netolies ir prasyt, kad priimtu pernakvot, nes buvau visiskai pasimetus, bet buvo jau labai velu ir nenorejau niekam trugdyt. Aisku, tikejaus, kad ir jis bent zodi pasakys nusiramines, bet tiesiog nuejo miegoti.
Jeigu buciau kazkokia susiraukele jis net butu man nesiules vaziuoti kartu, bet si situacija mane labai nuliudino ir iskaudino.
