Kai susipažinau su savo vaikinu, man buvo 14, jam 18 Dabar man 18, jam beveik 22 eji, draugaujam beveik ketverius metus, esam daug kam pavyzdys kaip pora, turinti rimtus, gražius santykius, tuoj pradėsim gyventi kartu Mano tėvai žinojo nuo pat pradžių. Tiesa, aš sunkiai rasdavau kalbą su bendraamžiais – nesigiriu, bet gal buvau visuomet rimtesnė, anksti išsilaksčiau. Ir toks amžiaus skirtumas nėra jau taip pražūtinga, kaip visos teisiat. Penkiolikmetė penkiolikmetei nelygi, konkrečiai aš tapau savarankiška labai anksti, o buvimas su vyresniu, labiau subrendusiu žmogumi man labai daug davė. Būdami skirtingose aplinkose labai daug vienas iš kito išmokom, kartu suformavom daugybę vienas kito savybių, be to, kai vaikinas jau surimtėjęs, o ne vienas iš šešiolikinių “kapojančių” Counterstike’ą, tai ir pati daug greičiau rimčiau pradedi žiūrėti į gyvenimą, praeina noras daryt paaugliškas nesąmones. Moralas kame.. Iš to, kaip autorė rašo apie savo “meilę”, nemanau, kad čia kažkas rimto, bet toms pesimistėms, kurios neįsivaizduoja tokių porų – jų būna, ir galbūt jos netgi laimingesnės už tas, kurios susitinka daug vėliau
