mane dar ir dabar raudonis išmuša, kai prisimenu.

nors aaah, baisiai seniai tai buvo

neprisimenu, paprasčiausiai. matyt nieko gero buvo

Man buvo 15, norėjau tam pasirinkti tikrai išskirtinai atrodantį tipelį. Ėjau į didelį tūsą ir, laimei, ten buvo vienas išskirtinės išvaizdos vaikinas. Tada stengiausi jį suvilioti, buvo nelengva, nes turėjau Aspergerio sindromą, bet visgi pavyko. Tada pasibučiavau ir pagalvojau, va, koks mano laimėjimas – pirmasis bučinys atliktas su tikrai ypatingu ir išskirtiniu tipeliu. Įsirašiau sau į dienoraštį.

galiu pasakyt tik viena, neplanuok tokiu dalyku, kada tai nutiks, tada, bet bus stebuklinga akimirka

Turejot aspergerio sindroma? Tai dabar jau nebeturit? Kiek zinau sindromai neisgydomi:/

tas tipelis matyt iki šiol šoko būsenoj…

juokauja gi, kas jums yra D

Tai ir dabar turiu paminėjau tam, kad pabrėžčiau, kokių didelių kliūčių buvo jį suvilioti ir kaip smarkiai turėjau stengtis. Nes tas sindromas padaro, kad būtų labai sunku atlikti spontaniškas ir tik emocijomis paremtas interakcijas, tokias kaip pvz flirtas, vilionės, romantika ir pan.

Mano pirmasis bučinys : sedėjau jam ant kelių ir pati jį pabučiavau DDD PABAIGA

Hm, jaučiatės kaip nors įžeista mano patirties apie pirmąjį bučinį, kad kilo noras pakomentuoti būtent taip?

Kaip keista, net neatsimenu. Turbūt buvo žiauriai š….

Oi, šypsena atsiranda veide iškart, kai pagalvoju apie savo pirmąjį bučinį

Su tuo vaikinu buvom labai geri draugai, vėliau kažkaip bebendraujant jau ir simpatizuot vienas kitam pradėjom. Nors jis kuriam laikui į užsienį išvykęs buvo, bet bendravom ir toliau. Kai vasarą parskrido atostogoms, jau pirmą vakarą susitikom, labai ilgai vaikščiojom lauke, kalbėjomės daug, bet galvoj jau ištisai kirbėjo ta mintis: ” tai ar pabučiuos mane šiandien pagaliau ar ne?”

Dabar kai prisimenu, tai juokinga šiek tiek, nes šiaip jis tikrai nebuvo iš droviųjų, o tąkart, kad išdrįstų mane pabučiuot, mat kokį pretekstą reikėjo susigalvoti : jau lydėjo jis mane link namų, apie kažką kalbėjom ir taip staiga sako: “pala truputį, man batas atsirišo”. Atsitūpė jis rištis to bato, aš stoviu priešais,laukiu kaip niekur nieko. Po to atsimenu tik pamačiau, kad stojasi jau šypsodamasis ir artėja prie manęs, iškart supratau, kas laukia, galvoj pasidarė tuščia kaip puodynėj, jauduliukas pagavo ir tik spėjau pagalvoti: “o ouuu, o ką dabar daryt?”

Tokiu gražiu metu viskas įvyko: naktį, po žvaigždėtu dangum. Net kojos linko iš tos laimės, labai gera tada buvo ir dabar dar kaskart šypsaus apie tai pagalvojus )

Kaip jaučiausi: dar niekad taip nenorėjau namo.

Jausmas: šlykštus, grįžus namo dar ilgai skalavau burną.

Vaikinas visiškai nepatiko, dar ir dabar nupurto prisiminus.

kadangi ir man, ir vaikinui tas bučinys buvo pirmas, tai abu jautėmės nedrąsiai ir kažkiek bijojom pamenu, buvo vasario 14, dienos pradžioj susitikom, vaikinas įteikė man gėlių, šokoladą, atviruką, drebančiu balsu padeklamavo savo kurtą ketureilį.. ir dar kaip tik tą dieną man reikėjo nueit į muzikos mokyklą prasigrot prieš atsiskaitymą, tai jis palydėjo mane ir gavosi taip, kad pasibučiavom vienoj klasėj prie pianino.. tada man buvo gal keturiolika metų, tai pasimečiau, išraudau, nebežinojau ką daryt, nes to pirmo bučinio nesitikėjau.. o šiaip šį įvykį visad miela prisimint