Kažkada buvau IDENTIŠKOJ situacijoj (tik aš paranoikė buvau, o ir maniškis kantrybės turėjo su manim xD ). Taip elgiausi, nes labai bijojau jį prarasti, visada prisikurdavau būtų ir nebūtų dalykų lygioj vietoj, paskui kaltindavau jį, amžiais prie jo kibdavau, tai man nepatinka, kaip tu apsirengęs, tai tu šypsodamasis nutaisai tą “anime” šypseną, su primerktom akim ir šypsniu iki ausų ir atrodai kaip mažvaikis, na žodžiu, kibdavau prie tokių dalykų, kur, atrodo, JOKS normalus žmogus nesugalvotų prikibti. Bet aš ne tik, kad kibdavau, o dar ir jam nustojus daryti tai, kas mane erzina, burbėdavau, kodėl jis taip nebedaro, juk ta šypsena atrodo mielai (na, žodžiu, buvau ne mergina, o košmaras, bet, ačiū D. saviškį kantrų labai turėjau). Rezultate, kai pamačiau, kad tos baimės egzistuoja tik mano galvoje, kad jam kitos neįdomios, jis myli mane be proto ir niekur nesiruošia išeiti, dingo toks elgesys savaime.
