netekau Tėčio praeitais metais,likus porai mėnesių iki 16 metų.Atsigaut gal ir atsigavau,šypsausi,juokiuosi,būnu laiminga,bet vistiek vis nepamirštu,tiesiog negaliu patikėti,kad taip įvyko,nes viskas buvo taip netikėta,tiesiog įvyko nelaimė.labai sunku patikėti,kad šiandien tau artimas žmogus yra šalia,o jau kitą dieną ,visai netikėtai jo tiesiog nebėra,kai per tokį atsitiktinumą miršta žmogus,tai būna taaaaip sunku,vis galvoju,kaip būtų buvę galima to išvengti,tas ir yra sunkiausia,kad to buvo galima išvengti taip lengvai,bet nieks negalėjo to nuspėti ir nieks taip nepadarė,ir vis kaltinu save,kitus,visus atsitiktinumus,kad jie šitaip susidėliojo.vis galvoju,kaip viskas būtų kitaip,jeigu taip nebūtų atsitikę.
labai užjaučiu tave. patariu tiesiog užsiimti kokia veikla,prasiblaškyt koncerte kokiam,nueit į spektaklį,skaityt knygas,ir įtikink save,kad tas žmogus tikrai nenori,kad tu liūdėtum,ir pasistenk dėl jo/jos būt laiminga,tiesiog leisk sau tai užmiršti,linksminkis,džiaukis,gyvenk-nieko nebepakeisi , ankščiau ar vėliau teks su tuo susigyventi ir susitaikyti,nuo tavo sielvarto nieks neprisikels,kad ir kaip tai bebūtų apmaudu.
aš seniau save ramindavau,kad jis tiesiog vis išeina pavedžioti mūsų šuns,kuris dabar yra pas močiutę,nes mirus Tėčiui,nebėra galimybių mums jo laikyti,ir kad vis nepataikau būt namie tuomet,kada jis irgi yra namie. arba būdama savo kambaryje galvoju,kad jis sėdi savajame ir skaito knygas ,arba rūko verandoje.visokie tokie išsigalvojimai man visai padėdavo,bandydavau įtikinti save,kad jeigu jau ištvėriau dvi valandas be jo,kol jis vedžiojo šunį,tai ištversiu ir keturias,ir šešias,ir metus,ir porą,ir dešimtį metų.. gal (ne gal,o tikrai taip) tai skamba absurdiškai,bet mane tai visai nuramina.sėkmės ir stiprybės !
