Dirbau Paryžiuje. Buvom susitarę, kol kuomet nusileisiu Vilniaus oro uoste, jis mane pasitiks ir liksiu pas jį, nes niekaip negalėjau grįžti namo, nes vėlus vakaras buvo. Tačiau jis paskutinę minutę pasakė, kad negalės manęs pasitikti, nes jam reikalų svarbių atsirado. Nusileidau Vilniuje, apsiniaukę, lyja, nuotaikos 0, ašaros čiut ne kaupiasi…. Pasiemiau bagažą, laukiamajame atsisveikinom su bendrakeleivėmis, dar dairiausi, galvojau “o gal kažkur laukia, gal kažkur stovi”, bet niekur nebuvo… Pasiemus daiktus, nuleidusi galvą išeidinėju iš oro uosto, ant galvos lyja, lipu dideliais laiptais ir girdžiu kažkas mano vardą šaukia…. Pakeliu galvą, stovi JIS vidury kelio su didžiausia mano mėgstamų baltų rožių puokšte….. ašaros man akyse… mečiau viską ir bėgau pas jį….
