žodžiu, mano istorija tokia – jau bėga ketvirtas mėnuo kaip aš vieniša, išsiskyriau su draugu po ilgos draugystės, o esu iš tų, kurios verkia apsikabinusios katę ir žiūri liūdniausius pasaulio filmus apie meilę, o ne bando prasiblaškyt, ieškot naujų santykių. draugai vis įkalbinėjo pradėt vaikščiot į pasimatymus, užmegzt naujus santykius, bet vis sakiau, kad ne ne ne ne, nenoriu ir nereikia. nu ir ką, vakar pamačiau FB vaikinuką, toks neblogas pasirodė – parašiau pirma. nieko daug nekalbėjom, susitarėm šiandien sustikti.

susitikom, viskas kaip ir neblogai, plepam šnekam, o jam skambutis – draugas sako, kad bėda, reikia, kad pavežtų būtinai. jaunikis baigia pokalbį, manęs atsiprašo, kad turim nutraukti pasimatymą ir turi skubėti pas draugą…

o man vis juokas eina, kikenu mintyse, gi mačiau, kad rašė žinutę pasislėpęs, aiškiai draugui pagalbos šauksmą, kad gelbėtų iš tos katorgos.

nu ir blet kaip reikia pačiai rodyt dėmesį, eina jie visi šiknon…..

nu pasakykit, kad ir jum taip yra buvę, nes jaučiuos, tai pzdc