(anonimas) (archyvas)
Man nera “kiekvienas s” tai, kad as esu vienisa jau toki ilga laika, kad niekam nesu idomi, nemoku susirasti draugu, nepritampu dirbdama. Lengva tiesiog neziureti i praeiti, kai susimauni kazkurioje vietoje- pamirsti ir judi pirmyn, po nesekmes seka sekme. Bet tai ne kazkokia trumpa akimirka, del kurios jauciuosi taip blogai, tai ilgas laikas, mano egzistavimas. Atrodo esu kaip ir visi, stengiuosi, bendrauju, bet kodel niekam neitinku, nezinau. Kiti kad ir kokie bjaurus, ar keisti, savotiski, ar net siek tiek nepritapeliai buna vis tiek susiranda sau kompanija/antra puse, o as jauciuosi kazkokia nenormali…
