Ats:Tokia pasimetusi dar niekada nebuvau..

Aš irgi manau, kad geriau nemylėt ir būt mylimai, bet tas mano šventas naivumas,o gal žmogus pasikeis, o gal tas, gal anas.. nors nebetikiu jau kad ir pasikeisti gali.. aš tiesiog nesuvokiu, kaip man jį pamiršti.. stengiuosi visą dėmesį dabar skirti Tadui, žinau, kad su juo būčiau laiminga, o su laiku juk ir pamilti galima.. Jis dėl manęs bet ką padarytų.. Aš matau ir jaučiu kaip smarkiai jis mane myli.. O ir ateitis su juo kitokia šviečiasi.. Bet kodėl mes tokios esam? Mylim tuos, kurie to neverti?