Slidus reikalas.
Bet, jei žinai, kad žmogus vis vien mirs, tik laiko klausimas, skaudu žiūrėt į jį kenčiantį.
Mano senelis mirė šių metų lapkričio paskutinę dieną, o dar savaitę prieš, nuėjus aplankyti, sunku buvo sulaikyti ašaras, išėjus jaučiaus kaip kosmose.
Sunku suvokti buvo, kaip žmogus, visai neseniai buvęs ganėtinai sveikas, taip staiga gali būti suvalgomas vėžio.
Žmogus žiūri į mane, laiko mano ranką, ir klausia, kas jam padės, sako: ‘anūkėle, kodėl daktarai nieko nepadaro, tu man padėk’.
Priliesti nebuvo galima, visą kūną raižė skausmai.
Tik dabar, tiek laiko praėjus, atrodo, blaiviai suvokiu situaciją, ir mėginu įsivaizduot, kokios kraupios buvo paskutinės žmogaus gyvenimo dienos.
Senelis man buvo tikrai artimas – visąlaik gyvenom kartu: jis, močiutė ir aš.
