Už tuo atveju, jei žmogus pasirašo prašymą būti eutanazuojamu, būdamas sąmoningas. Panačiu principu, kaip dabar tai atliekama su sutikimu po mirties tapti organų donoru. Galbūt mano egoizmas daug man pačiai kančių suteiktų: nenoriu, kad mano artimas mirtų. Dar ne dabar. Bet tie, kam yra tekę matyti fizines ir moralines beviltiškai sergančio žmogaus kančias, greitai susidorotų su savo egoizmu. Daug skaudžiau visomis prasmėmis, kai nepagydomai sergantis žmogus miršta iš lėto, yra priklausomas nuo aplinkinių ir pats negali net pasiversti ant šono, tačiau sąmoningai viską suvokia, kai kenčia tokius skausmus, kad ir morfijus bejėgis tampa…Kai uodegikaulis suyra dėl kryžkaulio srityje atsivėrusios pragulos, atsivėrusi žaizda drenuojama dėl neįtikinamo pūlių kiekio ir žmogaus audiniai pradeda irti dar jam esant gyvam. Kai žmogus vietoje įprastų spalvų mato iškreiptas, kai verkia ir šaukia ne savu balsu iš nevilties, kai gęsta jo akys, kai jo asmenybė išeina metais anksčiau, nei fizinis jo kūnas. Ir kai suvokia ir pats sergantis bei jo artimieji: niekas nebegali niekuo padėti, tik laukti.
Žinote palinkėjimą gimtadienio proga? Gyventi ilgai? Pataisyčiau: ilgo gyvenimo ir staigios mirties. Kas yra tai išgyvenęs, supras mane be jokių papildomų paaiškinimų.
