Prisidedu prie tų, kurios bijo vaikų
Dar tebesimokiau gimnazijoje, devintoje klasėje man atrodo. Ir šalia mūsų mokyklos buvo pradinė mokykla. Kažkaip ten būdavo, kad turėjome budėti toje mokykloje, nes per du metus reikėjo surinkti kažkiek “visuomenei naudingo darbo” valandų. Aš ir dar kelios draugės budėjome tokioje vietoje, kur atskiras įėjimas ir ten tik dvi klasės. Antrokai ir trečiokai, man atrodo, buvo. Tokių vaizdų prisižiūrėjome, kad dar dabar nepamirštu. Antrokėliai savo mokytoją iš pusiau apgraužtų bandelių aplaidė, o mokytoja visiškai nieko nesakė! Net vėliau priėjusi prie mūsų, liepė nieko jiems nesakyt ir nedaryt, nes „jie gali pasiskųsti tėvams ir tada mums bus blogai“.
Ėjau kažkada senokai į biblioteką ir reikėjo praeiti pro kelis nekokios reputacijos namus. Mažas vaikas, šveplas, kokių daugiausiai 4 metų, vejasi kitą panašaus amžiaus smurglinį ir rėkia: „k*rva, pagausiu aš tave, apspjausiu, b**y, tu!“
Mama pasakojo. Ji rūko, nemėgsta viešose vietose rūkyti, nuėjo kažkur atokiau. Prieina pora ikimokyklinio amžiaus berniukų ir prašo cigaretės. Kai mama pasakė, kad išmoko rūkyt, tegul išmoksta ir nusipirkti, buvo pasiųsta na*ui
