Aciu visoms pasisakiusioms . Taip, zinoma, apie skyrybas pagalvoju, ir daznai, bet kaip ir kiekvienas zmogus, ilgai puoselejes santykius, turiu vienokiu ar kitokiu baimiu bei dvejoniu. Tarkim, jis myli vaika tiesiog be galo, yra rimtas, pirmenybe teikia seimai, o ne draugams. Man taip pat sako “myliu”, parnesa geliu, kai yra proga. Zinau, kitos moterys pasakytu “va cia tai vyras, kvaila busi, jei toki paliksi” ( o ir giria ji man visi, koks jis saunus vyras, tetis). Bet kodel tada vis tiek nesijauciu laiminga? Kodel imu nervintis kaskart, kai jis paraso, kad is darbo vaziuoja namo, ir apsidziaugiu, kai paraso kad dirbs ilgiau? Kodel taip “kaifuoju” budama Lietuvoje be jo, ir ne kiek nelaukiu kol atvaziuos? Cia tai klausimas..
(anonimas) (archyvas)
