Kur dingsta tikrosios vertybes?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Jau kelinta diena susimastau,ar tikrai pasaulis kuo toliau tuo labiau tampa nuzmogejes,nuvertejes,ar cia tik mano aplinkiniu ratas toks..Nors su kuo pabendrauju,daug kas tos pacios nuomones,kad zmones nebemoka vertinti vieni kitu,kazkaip viskas atrodo kitaip negu buvo anksciau-tevu , seneliu laikais.
Labai daug poru is aplinkiniu rato,isbuve kartu ilga laika skiriasi.Turiu galvoje,ne metus ir ne du-o penkerius,seserius ir net daugiau.Ir del to,kad zmones apgaudineja,susiranda kitas po tiek kartu praleisto laiko,numeta kaip koki daikta nereikalinga ir atrodo taip viskas paprasta,lyg to zmogaus ju gyvenime nebutu net buve..Daugiau is tikruju tai liecia vyrus,atrodo laksto paskui kiekviena sijona..
Paciai teko ta pati situacija,kad po mazdaug 7 metu issiskyre keliai su tuo zmogumi,kuris sake,kad myli,kad nori buti kartu,kad viskas bus gerai.Ir kai atejo tos skyrybos,pamaciau toki veida zmogaus,kad atrodo jog jo as is tikruju nei nepazinojau..
Po tokiu dalyku,atsirado kazkokia siena,tiek man,tiek kitoms panelems,kurios patyre kazka panasaus..
Atrodo baisu isvis pasikliauti-nes manau neimanoma niekuo pasitiketi-tie,kurie net nesitiki,kad galetu kazka padaryti-padaro tau dar ir su kaupu..Tiesiog,atrodo nesinori net niekam atiduoti savo jausmu,savo sirdies,nes vistiek niekas nemoka vertinti.
Zmonems labiau rupi kazkokie materialus dalykai.Aisku,jie yra svarbus,bet kai pradedama nebejausti ribos,kai antra puse tau tampa tiesiog kasdienybe,su kuria nebesugeba dziaugtis smulkmenomis o tik issiskyrus pasijaucia vel galintys laisvai gyventi,lekti,ieskoti nuotykiu,kai jau reiketu apie seima galvoti..
Nezinau,ar man tikrai cia vienai tokios mintys ateina i galva ir kodel zmones nebemoka branginti to,ka kartais sekundziu klausimu galima prarasti ir niekada nebesusigrazinti,kad ir kaip noretum..
As isvis jau niekuo nebetikiu, zmogus, kuri mylejau labiausiai, iskaudino, kaip net nesapnavau
Tikiu,kad viskas ka zmogus padaro,anksciau ar veliau grys pries ji pati..bet aisku,tas nemalonus jausmas daznai buna stipresnis,ir klausi saves,kodel zmogus gali taip elgtis ir ar isvis turi sazines
Nes gyvename laikotarpyje kuriame itin sureikšmintas ir iškeltas grožio ir seksualumo kultas. Buvo juk metas kai skirtis būdavo didelė gėda, ką šeima pasakys, ką kaimynai pasakys, ką kaimas pasakys… O dabar gi nėra jokių rėmų, jokių ribų. Pabuvai su viena – eini pas kitą, ir tau niekas nieko negali sakyti, juk laisvas pasaulis, laisvi žmonės. Todėl ir sunyko tas tikslas būti kartu, išvargti visus vargus kartu, auginti vaikus ir pan, nes gali gyventi kupiną pramogų ir linksmybių gyvenimą niekam neįsipareigojęs
Sunkus ekonomiski laikai privercia vertybes keistis
Na as dabar kai pasiklausau savo mociutes pasakojimu kaip budavo anksciau, “jos” laikais ir kaip dabar,tai oj… Anksciau taigi merginos gavusios bucini per pirma pasimatyma laikydavo kaip vos ne izuluma. Na bent mano mociutes pazistamu rate taip budavo sake. O dabar… po 5 min pazinties jau i lovas gulasi.Nenoriu as cia bedavotis kokie kiti ir kokia, bet manau ,kad viska keicia technologijos,ypac media – tv, ziniasklaida,internetas. As tai negalvoju apie tokius dalykus tiesa pasakius,man nei silta nei salta. Gyvenu sau ir savo vaikui. O kaip kiti elgiasi, tai ne mano problemos,o ju morales turejimas/neturejimas. Anksciau apie tai daznai mastydavau,bet dabar suprantu,kad galvojimas ir pergyvenimas del tokiu dalyku nieko nepakeis.Gali tik keistis tik pats – perreiti per tuos sunkius laikotarpius (isiskyrimus ir t.t.) ir gyventi toliau. As dar tik bandau gyventi toliau…..
Yra toks pasakymas: daiktai turi buti vartojami, o zmones mylimi. Musu pasaulyje yra chaosas, nes zmones vartojami, o daiktai mylimi. Manau labai tinka i tema. Gaila, kad taip yra, is mano draugu burio labai daug atbyrejo, su nemazai nutraukiau bendravima pati butent del to materialiskumo, vartotojisko poziurio. Nesmagu buti draugais su zmogumi, kuris skesta piniguose bet draugui nelaimeje nepades.
Tiesa, nebėra tų vertybių.. Prieš 50 ir daugiau metų net nebuvo tokios savokos kaip “buvęs” vyras.. Atrodo, visai kitoks pasaulis buvo.. Niekam nerūpėjo ar tu storas, ar plonas, niekas iš tikro į tai dėmesio nekreipė.. Dabar su dauguma žmonių jau baisu bendraut, visiem tik grožis ir pinigai.. O vat tokiem žmonėm kaip aš, nėra kaip pritapt. Man tereikia nuoširdumo ir pagarbos iš žmogaus. dėl to ir draugų sunku susirast. Vaikinas irgi jau eilinis pasidaręs, masės dalis, tik karjera ir turtingas gyvenimas, nesvarbu nei šeima, nei atvirumas.. Problemas ne sprendžia, ne kompromisų ieško, o bėga nuo jų.. Ech, per vėlai gimiau.
ar po karo buvo labai gera ekonomine padetis? ir sovietmeciu…
Kaip gerai butu,kad daugiau zmoniu ta suprastu,kad zmogus turi buti mylimas,o ne vartojamas kaip daiktas..Bet kazkaip dauguma kitaip suvokia..Kazkaip baisu darosi del visko,nesinori nei tu pazinciu kazkokiu ieskoti,nes vistiek dauguma bando pritapti prie to,kas ‘madinga’ nes kitaip busi vienisas ir nesuprastas arba maza tikimybe ,kad rasi zmogu,kuris ziures panasia kryptimi
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
