Jau metus bendraujame su vienu vaikinu. Visą laiką jaučiau iš jo simpatiją kol galiausiai atsitiko taip, kad prieš maždaug mėnesį ėmėm ir pasibučiavom.. Vis dėlto, teko pripažint, kad aš jį tikrai myliu.

Bet… vakar buvau pas jį ir pradėjom labai atvirai apie mus kalbėtis.

Prieš pusantrų metų jis išsiskyrė su savo drauge, nuo to laiko yra vienas ir netgi po to su jokia kita moterimi daugiau nemiegojo. Kad jai ką nors jaučia tikrai nemanau, nes tai labai baisi istorija ir pats sako, kad labai jos nekenčia.

Nesu ta kuri super kontroliuoja ar vaikšto iš paskos su botagu, tad jis man pasakė, kad tiesiog būčiau suvalgyta, kad neatlaikyčiau su juo, nes jį reikia visada laikyti už grandinės, todėl mano, kad nesu moteris jam, o jis vyras man.

Tačiau.. pridėjo, kad norėtų kiekvieną vakarą atsibudęs mane matyt, kad bijo pradėt rimtus santykius, nes skyrybų atveju mane prarastų, bendravimas tikrai nutrūktų ar bent jau nebebūtų toks koks yra dabar, kad esu tobuliausia kada nors jo gyvenime buvusi moteris, todėl negalėtų sau leist manęs skaudint.

Dar prieš šį pokalbį užsiminiau apie vieną bendrą mūsų draugą, su kuriuo buvau susitikusi darbo reikalais pirmą kartą. Jis žurnalistas ir dirba mados srityje, todėl be galo įdomu buvo bendrauti, begalybė vienodų interesų.. atrodo, kad vos ne sielos žmogus. Kai tai pasakiau savo draugui jo akys pasikeitė ir nukrypo į žemę.

Esu labai sutrikus. Kad ir kaip bebūtų, vieną dieną jis susiras draugę, jei ne dabar, tai ateity ir viskas pasikeis. Aš prarasiu jį – o jis mane. Kokia moteris priimtų faktą, kad jos draugas turi geriausią draugę, kuri skambina vos tik kas nutinka,o šis metęs viską skuba susitikti, nori dažnai matytis.

Ką man daryti? Ar leisti laikui viską pribaigti, ar tiesiog imtis iniciatyvos ir įrodyti, kad baimė nepagrįsta?

Kas galit pakelkit… man labai reikalinga Jūsų nuomonė..