Abejones del vaikino
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos panelės. Noriu Jūsų patarimo. Todėl pabandysiu viską nuosekliai papasakoti.
Turiu vaikiną. Su juo draugauju 2 metus. Per tuos metus tikrai buvo visko. Bet pastebėjau, kad kai tik mes susipykstame, jis man neskambina ir nerašo niekada pirmas… Visada būna sėdžiu, verkiu ir žiūriu į telefoną laukdama, kada jis man paskambins. Bet ir dienų dienas taip galėčiau laukti, jis niekada nepaskambina. Man durnelei suspaudžia širdį, nebegalėdama daugiau laukti ir paskambinu.
Dar vienas pastebėjimas. Per tą laiką, aš nenuveikiu NIEKO. Tiesiog, neišeina. Visos mintys apie jį, visos akys pilnos ašarų. O kai nesulaukdama jam paskambinu, tai jis ir pamiegojęs būną ir su draugais pasėdėjęs ir apie krepšinį pakalbėjęs ir ką veiks savaitgalį su jais suplanavęs.
Taigi, ar aš čia per daug jautriai geruoju? Ar Jums neatrodo, kad jis nepergyvena su manim susipykęs ir išsiskyręs (kartais būna, kad ir išsiskyrime)? Norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę. Nenoriu dar daugiau metų praleisti su tuo, kuris manęs nemyli…
Perskaityk: “Kodėl vyrai myli kales” very good book.
Nu čia geriausiai būtų su juo pačiu rimtai pasikalbėti
Bet būna tiesiog tokių žmonių, kurie tiesiog VAIDINA su savo principais ir nenori nusileisti, taip siekdami santykiuose įrodyti savo valdžią
Maniškis irgi toks Vaikinai dažniausiai tokie, nelabai jautrūs kol aš pražliumbsiu, jis pergyvens, bet nuo to tik dar daugiau jėgų turi viskam daryti D ima pyktis, bet suprantu, kad tai ne blogo norėdamas daro, taip savaime išeina tad atsipalaiduokit, vyrai būna tokie..
Maniškis irgi toks pat. Tipo pyksti, tai ir nelįsiu į akis.
Nors man tai kaip princesė kokia atrodo, karūna nukris, jei pirmas apsireikš… Nervina žiauriai, nes irgi atrodo kartais, kad jam visai nerūpi.
Na aišku
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
