Žinau kelis labai gerus pavyzdžius, kuomet jaunuoliai vietoj to, kad 4-3 metus studijuotų, po mokyklos iškart ėmesi iniciatyvos siekti savo svajonių – dirbo kur tik galėjo, taupė, tobulinosi ten, kur jautė, kad reikia ir ką? Visi dabar yra pasiekę dvigubai ar trigubai nei jų vienmečiai ir užtikrintai juda toliau. Jei žmogus turi idėjų, yra gabus kažkokiam amatui, darbštus ir šiaip puikiai mato save tam tikroj terpėj, jam tikrai nereikia 4-3 metus mirkti toj pilkoj masėj, kuri kaip avelių banda kala tą pačią teoriją. Būti geru savo srities (hobio) specialistu tikrai nereikia aukštojo diplomo. Niekas neateis pas jus ir neklaus ką esat baigę, jei jis matys jūsų darbus ir ką sugebat. Sakot aukštasis duoda daugiau nei teoriją? O prisiminkit kaip greičiausiai išmokstama plaukti – tiesiog įkritus į vandenį ir pradėjus skęsti. Taip ir gyvenime. Galit ant lieptelio mokytis plaukti visą amžinybę, bet plaukikais jūs netapsit. Kai įbrendi į gyvenimą ir mokaisi jo ne per teorijos prizmę, išmoksti daugiau nei betkokiame universitete. Bet kalbu tik apie tuos, kurie tikslingai veikia, o ne šiaip leidžia dienas veltui. Žinoma, jei dominanti sritis reikalauja tam tikrų specifinių žinių, jos būtinos, bet aukštasis… tikrai ne. Jei turit svajonę, tikslą ir talentą, negaiškit laiko ir pradėkit judėt link savo idealo, o ne sukit ratais besiruošdama. Ko prireiks išmokti eigoje, tikrai išmoksite. Studijas ir “konspektuotą” medžiagą palikite tiems, kurie neturi tikslios vizijos. Garantuoju 90 proc., kad jei pamėginsit eiti priešais visą šitą stereotipinę sistemą, sukišit visą savo laiką, jėgas, šventai tikėsit tuo, ką darot, net jei nepavyks, visvien rezultate būsit laiminga, kad išvis bandėt, judėjot ir jau niekuomet nebebūsit tame mirties taške. Prie studijų visuomet spėsit grįžti. Jei jų išvis kadanors prireiks.
Žinot 72 val taisyklę? Jei idėjai šovus į galvą per 72 val nežengiamas žingsnis link jos įgyvendinimo, ji taip ir liks neįgyvendinta. Taip ir šioje situacijoje, tik 72 val tai ilgesnis periodas. Studijujant ne toje srityje, kurioje save matot, laikas ir jėgos eikvojamos ne ten kur reikia. Nebelieka laiko, jėgų ir išvis noro šalia studijų tiesti tą lieptelį iki savo svajonės. Nei studijuojamas dalykas nenarstomas iš širdies, nei mėgiama veikla užsiimama, tad apie kokią naudą galima kalbėti? Apie popierėlį, kuris bus tik įrodymas, kad šiaip ne taip prasisukot ir baigėt? O metai bus praėję. Aišku galima eiti šiuo ilgu keliu – studijuoti, po to dirbti pagal specialybę ir tuomet iš santaupų dėlioti savo svajonę, bet ar turite tam 10 metų? Ar po 10 metų dar bus noro ir ryžto? Jaunatviškas užsidegimas, baigus studijas išsigimsta ir dažniausiai grįžtama prie žemiško pragmatiškumo, o ne aistros idėjai. O tai tikrai nėra gyvenimo variklis ir bilietas į sėkmę. Neikit šiuo painiu, kitų nuorodomis paženklintu keliu, nes kiti nežino, kokia kryptis jums reikalinga. Nebijokit ir drąsiai veikit. Jei nepavyks, blogiausia ką išgirsit yra kitų priekaištai ir pašaipos. O tai šūdas palyginus su ta nuoskauda, su kuria užmigsite ir kelsitės, mintim, kad nepabandžiau tyomet kai turėjau progą.
Uh kaip dėjau, prirašiau Turbūt niekas net neskaitys tiek, na, bet tiesiog nebesusilaikiau, nes esu visom keturiom už ryžtingus, jaunus ir veržlius protus, kurie siekia savo svajonių Sėkmės!
