(anonimas) (archyvas)
Ai skauda man širdį…. Jūs suprantat mama man skambina vakar vieną kartą, aš nekeliu, praėjo pusvalandis skambina vėl, vėl ir vėl….. Vėliau parašo žinutę “dukryte, nepyk, pakalbėkim….”
Taip nieko ir neatsakiau
Galbūt kažkada praeis man tas skausmas, gal kažkada galėsiu su ja pakalbėti, bet man panašu, kuo daugiau laiko eina, tuo mažiau apie ją galvoju, tuo mažiau man rūpi, vis daugiau ją pamirštu ir jaučiu kaip dingsta poreikis palaikyti ryšį su ja
Bet aš niekada to nenorėjau. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad rašysiu tokius žodžius apie savo mamą. Myliu ją kaip ir jūs visos mylit savo mamas. Bet ta meilė liks kažkur giliai mano širdy. Niekada aš to nesugebėsiu jai parodyt. Deja
