na, ir jis taip sakė, kad tos žinutės tebuvo tikslas ją įskaudinti, nes skyrėsi nelabai gražiai. Tik kad iš tų žinučių išaiškėjo, kad ten visaa situacija buvo visai ne tokia, kokią jis man nupasakojo, kai apie tai kalbėjom. Sakė, kad galės grįžęs papasakoti, kaip viskas buvo iš tikro, bet atsisakiau. Gal be reikalo bet principai suveikė.
Gal tie du metai ir lašas jūroj būtų (kartuesam daugiau nei du metus, aš tik tiek piršlybų laukiu ), bet mes jau vaiką turim. O dabar tokie cirkai. Jeigu buvo pakankamai suaugęs, kad pasiryžtų tėvystei, kodėl negali pasiryžti vedyboms? Kalba jis nuolat apie jas, žmona mane vadina, bet lemtingojo klausimo kaip nėr, taip nėr. Bijau, kad nebūtų miglos į akis pripūtęs
Ačiū už palinkėjimą. Negaliu jums nepritarti – gyvenime tikrai būna sudėtingesnių situacijų ir skaudesnių išgyvenimų
